Žurnalas „Žmonės" 2022 m. Nr. 12 by Media Bites

Nr. 12 (957) 2022 m. kovo 24 d.

Mantas ir Stina ARMALIAI

Simonas DAILIDĖ

Sūnaus laukimas suteikia jėgų ir vilties

Mūsų dvyniai auga siaubingų permainų metais

Arūnas MATAČIUS Milijoninio verslo idėją pakišo šuo

Eglė ŠANTARAITĖ ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

771648

059095

Skaudžios patirtys išmokė branginti tai, ką turiu

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur

ŽINIŲ VEDĖJA

viršelio istorija

Skaudžios patirtys

išmokė

branginti tai, ką turiu LNK žinių vedėja Eglė ŠANTARAITĖ (36) – vienas jauniausių veidų solidžiame kostiumuotame televizijos žinių pasaulyje, bet patirtimi pranoksta daugelį senbuvių: retas galėtų pasigirti televizijoje dirbąs nuo šeštos klasės. Dar labiau stebina gyvenimiška Eglės patirtis: likimas jai nepagailėjo išbandymų ir netekčių. „Tačiau būtent jos mane išmokė labai branginti tai, ką šiandien turiu“, – prisipažįsta. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ Fotografė REDA MICKEVIČIŪTĖ Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAIT Ė Vizažistė ir plaukų stilistė GABRIELĖ PETRAUSKAITĖ 18

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

„Sandro“ ir „Zara“ drabužiai, „Mango“ avalynė

iš pirmų lūpų

pagal planą

Viskas

Švedijoje gyvenimą kuriantis lietuvių ledo ritulininkas Mantas ARMALIS (29) atviras: „Sunku kalbėti apie šeimyninius dalykus, kai Ukrainoje vyksta karas ir žmonės kovoja už mūsų visų ateitį. Akimirkomis sukausto nerimas, paskui vėl bandau prisileisti mintį, kad reikia dirbti, rūpintis emocine savo ir aplinkinių sveikata. Su žmona Stina (29) rankose greitai laikysime pirmagimį, tad dėl savo šeimos noriu būti stiprus“, – atvirauja jis. MO N I K A U R BO N A I T Ė 32

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

eseniai su Stina įsikūrėte naujuose namuose Stokholme. Šis miestas per tiek metų tapo

savas? Didžiąją gyvenimo dalį praleidau ten, kur vedė sportas. Prie nuolatinių kelionių pamažu pripratau, tačiau su Stina dažnai vasarodavome Švedijoje, Stokholmas visuomet traukė. Pasvajodavome čia įsikurti ir... gruodį pagaliau susivežėme daiktus į šiek tiek erdvesnį naują būstą. Gyvename netoli centro, jausmas puikus – šeima arti, svečiuose dažniau apsilanko draugai. Dar iki pandemijos su žmona visą laiką leisdavome kartu. Kol keliavome, ji dirbo iš namų, todėl sustojęs pasaulis daug rimtų išbandymų nepateikė. Esame be galo artimi, prisirišę vienas prie kito, jokia buitis mums nebaisi (šypteli). Tiesa, apsigyvenus Stokholme, Stinos dienotvarkė kiek pasikeitė. Dabar ji darbo reikalais dažniau palieka namus, turi įvairiausios veiklos. Esate miesto žmonės? Nesprauskite mūsų į rėmus – Švedijos sostinėje gyvename, nes šiuo metu taip abiem patogiausia. Stokholmas – pažįstamas, jaukus. Tiek aš, tiek Stina – iš mažų miestelių, augę gamtos apsuptyje. Kas žino, gal ateityje turėsime kokį namelį miesto pakraštyje, bet dabar jaučiamės ypač gerai. Tapsite tėvais. Kada ši džiugi žinia aplankė jūsų šeimą? Niekada neskubėjome, užtikrintai žengėme vieną žingsnį po kito – pirmiausia vestuvės, paskui gausesnė šeima. Kūdikį planavome ir labai laukėme, todėl apie jį sužinojome gana anksti. Artimiesiems naujieną apie būsimą šeimos narį pranešėme Kalėdų laikotarpiu. Argi ne pati gražiausia dovana? Vaikai man – gyvenimo laimė! Kai paaiškėjo, kad Stina po širdimi nešioja berniuką, žinia pasidžiaugėme ir socialiniuose tinkluose. Apie sūnelį sužinojau gydytojo kabinete. Prisipažinsiu, kaip vyras sunkiau susivokiau aplinkoje. Vaikelis augo mamos pilve, jos kūnas keitėsi, o man viskas rodėsi siurrealu. Kurį laiką jaučiausi stebėtoju. Tądien, kai sužinojome lytį ir gydytojai parodė tą mažytę augančią gyvybę, labai susijaudinau. Kažkas išnešė ir vėl sugrąžino į Žemę – aš būsiu tėtis!

Laukimo laikotarpiu atsirado naujų iššūkių? Pačioje pradžioje Stina jautėsi pavargusi, energija grįžo tik praėjus keliems mėnesiams. Dabar ji vėl žvali ir gyvybinga, bet noriu kuo daugiau padėti: žmoną dar labiau saugau, visą savo dėmesį sutelkiu į vaikelio laukimą. Nėštumo metu moterys atlieka didžiausią darbą, jos – kūdikio maitintojos. Ne vyro valioje suvaldyti būsimas mamas užplūstančias emocijas ir hormonus, bet galima pasirūpinti, kad nieko netrūktų. Niekada nesibaidžiau vyro prie puodų vaidmens, maisto gaminimo imuosi su malonumu. Laukimo laikotarpiu noriu, kad Stina turėtų kuo daugiau laisvės, neapsikrautų namų ūkio darbais. Žmona irgi mato mano susirūpinimą. Pavyzdžiui, mūsų bute drabužių kabykla yra gana aukštai, tad, kai Stina grįžta, net prašau striukę ar paltą numesti tiesiog ant lovos – pats pakabinu, kad nereikėtų jai vargti. Kaip įmanydamas stengiuosi. Jūsų tėveliams mažasis Armalis – pirmas anūkas. Kaip jie reagavo? Apsidžiaugė, tačiau mūsų pokalbį prisiminsiu dar ilgai. Per vakarienę nevykusiai pajuokavau, kad keičiasi gyvenimas. Bandžiau būti šmaikštus, kažką leptelėjau apie mūsų augintinį ir mažus šuniukus. Tėvai labai apsidžiaugė, o aš netikėtai pridūriau: „Išties tai mes tapsime tėvais.“ Abu sutriko, ėmė klausinėti, kas ir kaip. Tikrai nekoks pokštas, matyt, kaip reikiant jaudinausi. Būsimas senelis, mano tėtis, – taip pat. Po kelių minučių jau teiravosi, kokio vyno Stina norėtų. „Tėti, ji laukiasi!“ – pakartojau. Juokinga prisiminti, kokie sutrikę ir keisti visi tą vakarą buvome. Pranešant naujieną Stinos šeimai, ačiū Dievui, susilaikiau nepokštavęs. Tą padarėme per Kūčias.  Žinią artimieji priėmė be galo jautriai ir gražiai. Mantui labai patinka pudeliai. Nykštukė Ruth namuose apsigyveno prieš kelerius metus

Asmeninio albumo nuotraukos

Kai gydytojai parodė tą mažytę augančią gyvybę, labai susijaudinau. Kažkas išnešė ir vėl sugrąžino į Žemę – aš būsiu tėtis!

Svajojote apie sūnų? Apie sveiką mažylį. Jokio skirtumo, mergaitė tai ar berniukas. Lytis man niekuomet neatrodė svarbi, juk vaikai ne dėl jos mylimi. Pavyzdžiui, vieną naktį net sapnavau, kad lovoje šalia manęs guli mažytė mergytė, mano dukra. Kas žino, galbūt ateityje... (Šypsosi.) Dabar reikia pasirūpinti vienu vaikeliu, vėliau – kaip Dievas duos. Su Stina abu turime brolių ir seserų, todėl pasikalbame apie didelę šeimą. Štai sužinojusi naujieną žmonos sesuo vis kartojo mums: „Jaučiu, turėsite sūnų!“ Po ultragarso tyrimo susisiekusi dar kartelį pasiteiravo, ar buvo teisi. Jos pranašystė tikrai išsipildė.

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

Gretos Skaraitienės nuotrauka, Šarūnės Skirmantaitės stilius, Rimutės Večeraitės grimas

Mane baugina

žmonės, kurie nemyli

profesionalai

Verslininko Arūno MATAČIAUS (41) gyvenime atrastum tiek šuolių ir panirimų, kad sunku patikėti, kaip visa tai telpa viename žmoguje. Jis – aukštosios matematikos bakalauras, bet kartu ir dailininkas. Dar – IT specialistas, išleidęs romaną apie meilę, bet kartu ir muzikos prodiuseris, į Lietuvą padėjęs atvesti MTV. Verslus jis pradėjo nuo šokolado, o tada iš meilės augintiniams ėmė gaminti ekologišką maistą šunims – ir šiandien juo džiugina pusę pasaulio.

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

eklamos Arūnui nereikia, bent jau Lietuvoje. Didžioji jo verslo dalis – Jungtinėje Karalystėje, kur lietuvio įkurtai bendrovei „Rocketo“ dirba mokslų daktarai, profesionalūs dietologai ir veterinarai. Ten parduodama 80 procentų produkcijos, o likusi pasklinda nuo Norvegijos iki Japonijos. Jis pats nuolat skraido į Angliją ir apsisukęs vėl grįžta į Lietuvą, nes čia namai ir šeima – žmona Karolina, vaikai Sofija ir Kostas. Dar – čihuahua veislės kalytė Bahama, kuri, kaip visi rafinuoti Europos šunys, oriai kramsnoja šeimininko įmonės ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

gaminamą maistą. „Pradėjęs maitinti šunis, daugiau suprantu ir apie žmonių maistą, – šypteli Arūnas. – Vaikystėje daug vasarų praleidau pas giminaitį, kuris buvo farmacininkas ir žolininkas: jis mokėjo gražiai paaiškinti, kad gamtoje viskas tarpusavyje susiję. Energiją mes perimame iš to, kuo maitinamės: posakis „ką valgome, tas ir esame“ turi labai daug tiesos.“ Gyvenime daug visko išbandėte, kol supratote šią tiesą? Užtat galiu jaustis ramus: bent jau išbandžiau. Dabar, kai turiu vaikų, nebekyla pagundų daryti kvailysčių... Aišku, visi jaunystėje jų pridaro – vieni daugiau, kiti mažiau. Bet aš iš tų, kurie daugiau (juokiasi). Užaugau Šiauliuose, rajone, kuris aprašytas knygoje „Pietinia kronikas“. Mokiausi sustiprintos dailės ir matematikos. Niekas neabejojo, kad tapsiu dailininku, bet tingėjau parengti darbus, kurių reikėjo stojant į Dailės akademiją, todėl įstojau į aukštąją matematiką Vilniaus universitete. Sakote, aukštoji matematika skirta tinginiams? Žinoma. Visi mano, kad tai mokslas apie skaičius, o iš tiesų ten skaičių mažai – vien mąstymas. Be to, šeimoje buvau pirmas vaikas iš keturių: dailė atrodė vėjavaikių užsiėmimas, o man juk reikia prisiimti atsakomybę už šeimą ir studijuoti normalią specialybę. Gal pusmetį paskaitose karpiau ausimis, bet paskui persilaužiau, supratau žaidimo taisykles. Matematiką reikia ne išmokti, o suprasti. Dailė tam labai padėjo: kai reikia įsivaizduoti, pavyzdžiui, n-matę erdvę arba parabolinį hiperboloidą, to nesugebėčiau, jei nebūčiau menininkas. Laimėjau stipendiją studijuoti Kopenhagoje, grįžęs į Lietuvą labai gerai apsigyniau darbą, turėjau tapti mokslų daktaru, bet... Truputį nusivyliau čionykščiu dėstytojų požiūriu ir baigiau rinkodaros magistrantūrą. Tačiau svajonę baigti matematikos doktorantūrą vis dar turiu – kol žmogui smalsu, tol jis gyvena.  37

Elenos Krukonytės nuotrauka, Robertos Čyžiūtės stilius, Dorotėjos Sirvydytės makiažas ir šukuosenos

pažintis

atrodė lyg

Tai

avantiūra

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

Girdėjau, kad į Kauną pas psichologą Gintarą ŠMATAVIČIŲ (59) žmonės važiuoja net iš Vilniaus ir Panevėžio. Dainininkė Jurga Šeduikytė jam dėkinga už suvokimą, kas esanti ir ko norinti. Jųdviejų konsultacijos virto terapine knyga apie santykį su savimi, kitu ir pasauliu „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“: Jurga lipo aukštyn priimdama pokyčius ir iššūkius savo gyvenime, Gintaras mokė tvirčiau stovėti ant žemės, kad būtų lengviau atsispirti ir kilti aukštyn.

aip gimė tokia knyga su žmogumi iš visai kitos srities – kito pasaulio nei jūs? Jurga pasiūlė. Ji pas mane važinėjo iš Vilniaus kaip klientė, o kai prasidėjo pandemija ir buvo įvestas pirmasis karantinas, dirbome nuotoliniu būdu. Tada jai ir kilo mintis rašyti knygą – norėjo, kad jos patirtis būtų naudinga daugiau žmonių. Sutikau, nes man patinka iššūkiai. Įvairiems žurnalams rašau rimtus psichologinius straipsnius. Čia buvo įdomu, kad sudėtingus dalykus turėjau pateikti kiekvienam aiškiais žodžiais ir forma. Negalėjau nukrypti į sunkią mokslo kalbą. Sutarėme su Jurga dirbti susirašinėdami laiškais: ji parašo, aš atsakau. Jeigu ne Jurgos pasiūlymas, būtumėte pribrendęs knygai? Aš – daugiau praktikas, patinka dirbti su žmonėmis. Greičiausiai nebūčiau prisiruošęs rašyti knygą. Tiesa, jau gavau pasiūlymą dėl naujos, bet kol kas atidedu. Ir stengiuosi komentarų apie save neskaityti. Ne dėl to, kad mane jie žeistų, tiesiog nereikia apsikrauti svetimomis nuomonėmis. Mane pasiekę atsiliepimai apie knygą – geri. Gal dėl garso knygos girdėjau porą nuomonių, kad mano balsas nepatiko. Bet negaliu pykti – jis ir pačiam nepatinka (juokiasi). Rizikuojate prarasti klientų: perskaitę knygą žmonės patys išspręs savo problemas ir neateis. Greičiau kaip tik ateis, nes neįmanoma į laišką ar net knygą sudėti visų atsakymų, suteikti realią pagalbą. Kiekvienas yra unikalus ir kiekvieno bėdas tenka spręsti specifiškai. Psichologinės knygos, kad ir kokios geros būtų, gali tik paskatinti pradėti spręsti problemas, paraginti savęs paieškas. O kaip susiklostė jūsų paties istorija, kad tapote psichologu? Juo esu tik dvyliktus metus. Prieš tai buvau ganėtinai neprastas verslininkas – dirbau didelėje Vokietijos kompanijoje, buvau atsakingas už viso regiono logistinę veiklą. Bet atėjo suvokimas, jog einu į darbą tik todėl, kad kadaise ten pradėjau dirbti. Tačiau man visai neįdomu, ką darau. Ilgainiui nei atlygis, nei pareigos, nei garbė ar požiūris į tave nebemotyvuoja. Tuo metu pradėjau studijuoti psichologiją – Vytauto Didžiojo universitete baigiau psichologijos bakalauro studijas, paskui – magistrantūrą ir vieną dieną kardinaliai apsisprendžiau: išėjau iš to darbo ir ėmiau teikti psichologines konsultacijas. Daug kas stebisi: kaip gali padėti žmonėms, kai taip vėlai pasukai šiuo keliu? O aš manau, kad tai – tik pliusas. Tik būdamas pakankamai subrendęs, apsisprendęs ir susidėliojęs savo paties gyvenimą, gali padėti kitiems. Juo labiau kad atradęs savo kelią jau neri į tai stačia galva. Kas jums buvo akstinas pakeisti gyvenimą? Tai, kad nustojau jausti pasitenkinimą gyvenimu. Prasidėjo vidinis diskomfortas. Kadaise pats kreipiausi į psichologą ir po ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

kelių konsultacijų supratau esminę mintį – žmogui reikia daryti tai, kas iš tiesų patinka. Nes laikas bėga... Būtent jis yra brangiausia valiuta, svarbiausias dalykas. Už nepasitenkinimą darbu, nedžiuginančiu gyvenimu ar asmenybę žlugdančius santykius mokame savo gyvenimo laiku. Tačiau, sutikite, tokiems pokyčiams kaip jūsų reikia labai daug drąsos. Kiti sako – kvailumo ar naivumo (juokiasi). Nuo vaikystės ėjau tarsi kieno kito suplanuotu keliu: baigiau mokyklą, įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą mokytis inžinerinės ekonomikos, pradėjau dirbti, sekėsi – dirbau vis daugiau ir daugiau... Gyvenau tarsi taip, kaip reikia, kaip kažkieno pasakyta. O psichologija mane domino visuomet, matyt, reikėjo laiko, kol išsigrynino tikrasis mano kelias. Kaip artimieji priėmė tokius pokyčius? Žmona Daiva visada mane palaiko – ji yra nuostabus žmogus. Mes kartu jau daugiau kaip trisdešimt penkerius metus, visą laiką petys į petį einame. Turėti tokią gyvenimo bendrakeleivę – nepaprasta dovana. Suprantu, kad iš šalies žiūrint daug kam mano pasirinktas kelias atrodė lyg avantiūra. Net tėvai vertino kiek įtariai: jiems atrodė keistas mano sprendimas iš konkretaus, racionalaus darbo mestis į kažkokią mistinę, nelabai paaiškinamą veiklą. Draugai, pažįstami stabdė, bandė perkalbėti: „Pagalvok! Ką darai?..“ Kai kas sakė, kad čia man turbūt amžiaus vidurio krizė. Bet jeigu būtų buvusi krizė, gana greitai būtų pasibaigę. Galbūt būčiau pradėjęs studijuoti, paskui metęs, toliau blaškęsis... Nes bet kokia krizė ateina ir praeina. Mano atveju tai nebuvo nei krizė, nei perdėta drąsa – tiesiog suvokiau, kad priimu visiškai teisingą sprendimą. 

Per knygos „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ pristatymą su dainininke Jurga Šeduikyte. „Įdomus pojūtis būti ne psichologu ir kliente, o bendraautoriais“, – tvirtina jie

Gretos Skaraitienės nuotrauka

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

kelionės

Tikslas –

mokyti

Į Tanzaniją kelioms savaitėms išvykusi dizainerė Reda PAULAUSKĖ (34) iš ten parsivežė įspūdžių ne apie žydrą pakrantę ar turistus viliojančius gamtos stebuklus. Kelionėse labiausiai lietuvę domina kultūra, o kad geriau pažintų kitataučius, Zanzibaro salos mokykloje ji vedė paskaitą ir kūrybines dirbtuves.

MONIKA URBONAITĖ

ar kai pirmą kartą lankiausi Zanzibare, jis man pasirodė kaip gana saugi, turistams draugiška sala. Kelionė pateisino visus lūkesčius, todėl su keliais lietuviais panorome čia grįžti. Tą neseniai ir padarėme, tik šįkart aš turėjau savotišką misiją“, – pasakoja drabužių kūrėja. Gerokai anksčiau vietinis gidas Redai su keliais kompanionais Zanzibare aprodė tenykštę mokyklą. „Ten mus, europiečius, draugiškai pasitiko direktorius, pasirašėme svečių knygoje, paaukojome lėšų sunkiai besiverčiančiai įstaigai. Užkalbinus vienam berniukui, pastebėjau, kad jis nori tobulinti anglų kalbos žinias, viskas jam įdomu. Tuomet kantriai su šypsena atsakinėjau į įvairiausius klausimus. Tik grįžusi iš pirmosios kelionės po Afriką, vasarą kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ lietuviams vedžiau internetinį seminarą – pasakojau apie savo profesiją, kaip mėgstama veikla gali tapti darbu. Labai patiko.“  66

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

Alessios Careros ir asmeninio albumo nuotraukos

Vaikai siuvinėjo iš Lietuvos atvežtais karoliukais, sagomis, naudojo juosteles, nėrinius, likusius po sukurtų drabužių kolekcijų

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

„Century Plaza“ kai kas kitaip

Kino apdovanojimų sezono favoritai buvo lyg aiškūs. Tačiau sekmadienį prabangiajame Los Andželo viešbutyje išdalyti Prodiuserių gildijos apdovanojimai šį tą pakeitė. „Saldymedžio picos“ komanda: aktorė Alana Haim („Louis Vuitton“ kostiumas) ir prodiuserė Sara Murphy

raudonas kilimas

Kristen Stewart rengė dizaineris Brandonas Maxwellas

Viena iš vakaro vedėjų Meryl Streep

Stanley Kramerio apdovanojimu pagerbta kino deivė Rita Moreno

Aktorius Jamie Dornanas – tobulas klasikinio vyriško kostiumo modelis

Nepriekaištingai elegantiška „CODA“ aktorė Marlee Matlin

Kaip visada puiki ir dalykiška aktorė bei prodiuserė Michelle Yeoh Jaunosios „Williams metodo“ žvaigždės – Demi Singleton su italų dizainerio Giambattistos Valli suknia ir Saniyya Sidney, aprengta Alexandros Mandelkorn

Režisierius Denis Villeneuve’as su žmona Tanya Lapointe

ŽMONĖS NR. 12 | www.žmonės.lt

Žalioji fėja Issa Rae su mėgstamo Niujorko mados ženklo „Aliétte“ suknia

ventėje trūko garsenybių iš Europos – reikia tikėtis, kad viešnios ir svečiai taupo keliones iki kitos savaitės „Oskarų“. Prodiuserių gildijos apdovanojimai ir taip visada kuklesni – nors kaip tik per juos pagerbiami tie dažniausiai nepastebimi žmonės, be kurių kino ir televizijos kūriniai neišvystų pasaulio. Apdovanojimus skiriančiai gildijai – ne šiaip profesinei sąjungai, bet ir prekybos asociacijai, vedančiai kolektyvines derybas dėl savo narių, remiančiai pastangas gauti pripažinimą ir pasirašyti pirmąją sutartį, šiandien priklauso per aštuonis tūkstančius JAV televizijos, kino ir naujosios žiniasklaidos prodiuserių. Pinigus skaičiuojantys ponai ir ponios (šios profesijos turtingiausiųjų dešimtuke – tik viena moteris, Kathleen Kennedy, paleidusi į pasaulį ne vieną legendinį filmą, tarp tokių – „Žvaigždžių karai. Galia nubunda“) skandalų vengia, todėl ir vakaras senajame viešbutyje „Fairmont Century Plaza“ buvo rimtas. Jei ir buvo apie ką pakalbėti, tai nebent apie juodą katę, perbėgusią tarp Kristen Stewart ir „Chanel“ mados namų: antrąkart iš eilės aktorė vilkėjo ne prancūzų mados namų kūrinį – stilistė Tara Swennen aprengė ją amerikiečių dizainerio Brandono Maxwello suknia. Na, ir netikėtas posūkis tarp favoritų – geriausiais pripažinti filmo „CODA“ prodiuseriai Philippe’as Rousselet, Fabrice’as Gianfermi ir Patrickas Wachsbergeris, o ne iki tol sėkmės numylėta „Šuns galios“ komanda. Beje, „Oskarus“ skiriančių kino akademikų ir Prodiuserių gildijos narių nuomonės dėl metų juostos  išsiskiria itin retai...

„Louis Vuitton“ ambasadorė Jung Ho Yeon