www.fgks.org   »   [go: up one dir, main page]

25 stebinančios santuokos

Page 1



William J. Petersen

25

stebinančios santuokos

Tikėjimą ugdančios istorijos iš žymių krikščionių gyvenimo

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


William J. Petersen

25

stebinančios santuokos

Tikėjimą ugdančios istorijos iš žymių krikščionių gyvenimo

Reformatų literatūros centras Vilnius, 2015

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


UDK 2-453-058.833 Pe211 Versta iš: William J. Petersen „25 Surprising Marriages“

Iš anglų kalbos vertė Viorelas Visockas Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Koregavo Žaneta Lazauskaitė, Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas Maketavo Skaistė Ašmenavičiūtė Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

Copyright © 1997 by William J. Petersen Originally published in English under the title 25 Surprising Marriages by Baker Books, a division of Baker Publishing Group, Grand Rapids, Michigan, 49516, U.S.A. All rights reserved.

© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis jokia forma ir jokiomis priemonėmis negali būti kopijuojama be raštiško knygos leidėjo sutikimo, išskyrus trumpas citatas apžvalgoms, komentarams ar mokymui. ISBN 978-9955-593-35-5

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


TURINYS ĮVADAS / 7 ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS / 9 1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai / 11 2. Visokeriopai mane pranokstanti. Dvaitas ir Ema Mudžiai / 39 3. Jį vadino „tiršata“. Čarlzas ir Suzana Sperdženai / 52 VIENYBĖ, IŠBANDYMAI IR BENDRAS DARBAS / 72 4. Neapsimesk, kad skirtumų nėra. Viljamas ir Katerina Butai / 74 5. Jis buvo nuo jos priklausomas. Bilis ir Nelė Sandžiai / 91 6. Neiškeisčiau tavęs į nieką. Viljamas ir Merė Brajanai / 106 7. Nepastebimai nugludintas žmonos. Hadsonas ir Marija Teilorai / 129 IŠPAKUOJANT NETIKĖTAI GAUTĄ DOVANĄ / 154 8. Santuokoje prie daug ko reikia priprasti. Martynas ir Ketė Liuteriai / 156 9. Iš prigimties skirtingi. Kalvinas ir Harieta Bičer Stou / 171 10. Draugystė ir praktiniai reikalai. Klaivas Steiplas ir Džoja Luisai / 188 11. Širdis neabejotinai nugalėjo protą. Džonas ir Mardžorė Noksai / 209 12. Motina vyro našlaičiams. Džordžas ir Marija Miuleriai / 233 KAS NUTIKO NE TAIP? / 258 13. Meilė yra nesąmonė. Džonas ir Molė Vesliai / 260 14. Tu esi sena sausa šaka. Hana Vaitol ir Robertas Pirsolas Smitai / 278 15. Jis būdavo nepakenčiamas. Greisė Livingston Hil ir du jos vyrai / 298 16. Vargšė ponia Keri buvo lyg Loto žmona. Viljamas ir Dorotė Keriai / 314 AR ATSISKYRIMAS PRIVERČIA ŠIRDĮ LABIAU MYLĖTI? / 336 17. Be šeimos rūpesčių. Deividas ir Merė Livingstonai / 338 18. Dviejų atlaidžių žmonių sąjunga. Bilis ir Rūta Gremai / 362 19. Privalau iškęsti visa su Dievu. Džonas Banjanas ir dvi jo žmonos / 378

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


PANAŠŪS? BET, AK, KOKIE SKIRTINGI / 395 20. Draugystė keliaujant kartu. Frensis ir Edita Šėferiai / 397 21. Muzika ir šeima žengia kartu. Johanas Sebastianas Bachas ir dvi jo žmonos / 420 22. Neįprasta sąjunga. Džonatanas ir Sara Edvardsai / 440 23. Energingi ir nepriklausomi. Adoniramas ir Ana Džadsonai / 458 SUTRAMDYTI VIENGUNGĮ / 476 24. Privalau susipažinti su tuo vyru. Piteris ir Katerina Maršalai / 477 25. Aš ne kaip tie išprotėję įsimylėjėliai. Jonas ir Ideletė Kalvinai / 497

© Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ĮVADAS Ši knyga apie santuoką, ne apie Bažnyčios istoriją. Tiesa, skaitydami ją galite šį tą sužinoti ir apie Bažnyčios istoriją, tačiau tai – ne svarbiausias knygos tikslas. Kai sutelki dėmesį į santuoką, žvelgi į vyro ar žmonos didybę ir matai jų žmogiškumą. Žinoma, nenoriu sumenkinti šių vyrų ir moterų, kuriuos Dievas naudojo įspūdingais būdais. Tačiau gera matyti juos mirtingus, turinčius trūkumų ir silpnybių. Gera matyti Frensį Šėferį, tėškiantį gebenės vazoną, ir Polę Niuton, kramtančią nagus, kai vyras vėluoja grįžti namo. Gera žinoti, kad Katerina Maršal, negalėjo suprasti, kodėl jos vyras turi tiek daug keliauti. Arba girdėti Rūtą Grem, besiskundžiančią, kad jai atrodo, jog vyras priima ją kaip savaime suprantamą dalyką. Ir skaityti apie Ketę Liuter, nukeliančią duris nuo vyrių po to, kai jos vyras Martynas Liuteris užsirakino savo kabinete. Skaitydami šią knygą atrasite, kad šių krikščionių lyderių santuokos panašios ir į jūsų santuoką. Šeimoje jie susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir mes. Ir kai kuriems iš šių didžių krikščionių nesisekė šeimoje taip gerai tvarkytis kaip jums. Galite manyti, kad krikščionių lyderių santuokos buvo pavyzdinės ir kad Viešpats pasirinko juos, nes jie yra dorybės ir pergalės namie pavyzdžiai. Iš tiesų tam, kad jų santuokos būtų tokios, kokios turėtų būti, jie kovojo tiek pat, kiek ir mes. Tiesą pasakius, atrodo, kad krikščionių lyderių santuokos patiria daugiau sunkumų nei vidutiniška krikščionių santuoka. Kai pradedi rimtai apie tai galvoti, nenustembi. Didybė, kaip ir genialumas, sukelia santuokai spaudimą. Viena vertus, lyderiai yra dėmesio centre, ir tokiomis sąlygomis niekas nesiklosto paprastai. Kita vertus, tos pačios dovanos ir charakterio bruožai, kurie išskiria asmenį kaip lyderį, santuokoje gali būti tikras iššūkis. 7 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


Šioje knygoje nerasite išsamaus vyrų ir moterų dvasinių pasiekimų nagrinėjimo. Yra daugybė prieinamų puikių biografijų. Viliuosi, kad trumpa šioje knygoje pateikta apžvalga sužadins jūsų apetitą daugiau sužinoti apie šiuos rinktinius Dievo tarnus. Trumpoje bibliografijoje kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiamos ir kai kurios puikios biografijos. Mane labiau domina sudedamosios šių žmonių santuokos dalys. Tad aš pabrėžiu, iš kokių šeimų jie kilo, asistavimą, ankstyvaus prisitaikymo periodą, šeimos santykius ir stiprių asmenybių derėjimą. Kartais gali atrodyti, kad man nepasisekė tinkamai įvertinti atskiro krikščionio lyderio dvasinių laimėjimų, – iš anksto dėl to atsiprašau. Negalėjau per daug išsiplėsti. Gali atrodyti, jog man nepavyko pagirti kai kurių tikėjimo didvyrių, pvz., Džono Veslio, kurio santuoka buvo nepaprastai sudėtinga. Tačiau mano tikslas buvo pažvelgti į santuoką ir gyvenimą šeimoje, o ne į viešą tarnystę. Dievas moka panaudoti gyvenimo šeimoje kovas ir įtampas, vaikų auklėjimą, kad padarytų mus tuo, kuo nori, kad mes taptume. Procesas nėra lengvas. Katerina Maršal rašė: „Vyrai ir žmonos yra iš esmės nesuderinami.“ Laimei, nesuderinamumas ne visada kliudė gerai santuokai. Ši knyga padės jums suprasti dar vieną dalyką – nė vienas pateiktas šeimos pavyzdys nepadaro santuokos sėkmingos. Viliuosi, kad skaitydami apie šias santuokas naujai pažvelgsite ir į savo santuoką, nes dažnai daug lengviau įžvelgti savo problemas, kai matai jas kitų gyvenime. Būtent to ir meldžiu – kad jums įdėmiai įsižiūrėjus į kitų santuokas, būtų sustiprinta ir jūsų santuoka.

8 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS Miuzikle „Mano puikioji ledi“ profesorius Henris Higinsas giriasi, kad gali kiekvieną gatvėje sutiktą moterį paversti ledi. Ir jis sutinka gėlių pardavėją Elizą Dulitl. Panelė Dulitl buvo kietas riešutėlis Henriui Higinsui. Kadangi „Mano puikioji ledi“ sulaukė didžiulio pasisekimo, vadinasi, ponui Higinsui pasisekė paversti Elizą ledi. Be to, didžiam jo nusivylimui, jis ją įsimylėjo. Eliza Dulitl, be abejo, buvo tarsi gruoblėtas deimantas. Daugelio santuokų pradžioje vyras ar žmona siekia panašiai pakeisti savo sutuoktinį. Dažniausiai tokie bandymai būna nesėkmingi. „Gruoblėtų deimantų“ šlifavimas – pavojinga veikla, ypač santuokoje. Kartais būtent gruoblėtumas pagimdo romantiką, o jį nulyginus romantika dingsta. Kartais šlifavimo procesas ar dar dažniau nelygių kraštų nukirtimas santykius sugriauna. Tačiau kartais, ypač jei šlifuojama nesąmoningai, tai tampa panašu į Brodvėjaus miuziklą. Trys santuokos, apie kurias pasakosiu šioje dalyje, yra pavyzdiniai „gruoblėtų deimantų“ šlifavimo atvejai, tačiau rasite ir kitų pavyzdžių. Daugeliu atžvilgių Martynas Liuteris buvo daugelį metų žmonos Katerinos gludinamas gruoblėtas deimantas. Du evangelistai – Bilis Sandis ir Bilis Gremas – vedė jaunas moteris iš kultūringesnės nei jų aplinkos, ir jiems šie santykiai suteikė daug naudos. Dėmesio vertos trys šioje dalyje aprašomos santuokos: Džono Niutono, jūrų kapitono, kurio kalba buvo pasūdyta keiksmažodžiais, Dvaito Mudžio, prastai išsimokslinusio, viskiu trenkiančio mūrininko sūnaus, ir Čarlzo Sperdženo, kaimo vaikino, nemokėjusio 9 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


tinkamai rengtis. Skaitydami paklauskite savęs, kodėl atrodo, jog šios santuokos buvo tokios sėkmingos. Kodėl šie vyrai, kurie vedė aukštesnio luomo merginas, nesipiktino geresniu savo žmonų išsimokslinimu ir kultūra? D. L. Mudis kartą pasakė: „Niekada nesilioviau stebėjęsis stebuklu, kad laimėjau moters, kuri visokeriopai mane pranoksta, kurios temperamentas ir kilmė labai skiriasi nuo manosios, meilę.“ Emai Mudi, kaip ir Henriui Higinsui, pavyko romantiškai nugludinti „gruoblėtą deimantą“.

10 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja Džonas ir Polė Niutonai

J

uk nemanote, kad vergų pirklys būtų idealus vyras, tiesa? Ištisus mėnesius, kartais net kelerius metus jo nebūdavo namie. Su vergais jis elgdavosi lyg su gyvuliais ir vildavosi, kad dauguma jų kelionę per Atlantą išgyvens. Dvasininkas tikriausiai būtų geresnis vyras, ypač geraširdis dvasininkas, kuriam patinka konsultuoti ir kurti širdį virpinančias giesmes, tokias kaip „Nuostabi malonė“ (Amazing grace). Polė buvo ištekėjusi ir už vergų pirklio, ir už dvasininko. Ir tai buvo tas pats Džonas Niutonas. Buvęs palaidūnas, keikūnas jūreivis ir ateistas Džonas tapo užjaučiančiu ganytoju, laiškų rašytoju ir artimu vieno iš žymiausių Anglijos poetų draugu. Jų pažintis ir santuoka yra viena karščiausių meilės istorijų Bažnyčios istorijoje. Ir viena iš labiausiai stebinančių, nes Džonas ir Polė buvo labai skirtingi. Iš išorės Džonas atrodė patyręs, daug išgyvenęs vyras. Tačiau aukštuomenės ir kultūringų moterų akivaizdoje jo pranašumas išgaruodavo. Būtent tokia buvo Polės aplinka. Kitaip nei Džonas, ji visada tiksliai žinojo, kada ką sakyti ir daryti. Iš išorės Polė buvo rami, šalta ir santūri, tačiau viduje – nedrąsi ir sutrikusi. Džonas nepaprastai ją mylėjo, ir jų santuoka buvo laiminga. Holivudas dar neatrado Džono Niutono istorijos, tačiau tai – didi meilės istorija, kupina žavingų posūkių ir vingių bei visuomet nuostabios Dievo malonės.

11 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

� Septyniolikos metų Džonas svajojo apie jaudinančią ateitį. Jo tėvas, jūrų kapitonas, buvo sumanęs sūnaus gyvenimui veiksmingą planą. Jei Džonas jį vykdytų, dar nesulaukęs nė trisdešimties metų būtų nepriklausomas ir klestintis, o sulaukęs keturiasdešimties taptų parlamento nariu. Džonui šis sumanymas patiko. Planas buvo toks: Džonas plaukia iš Anglijos į Jamaiką ir dirba plantacijoje vergų prižiūrėtoju. Per kelerius metus sukaupia pakankamai pinigų ir nusiperka plantaciją. Dar po kelerių metų grįžta į Angliją, nusiperka dvarą kaime ir tampa parlamento nariu. Atrodė pakankamai paprasta. Bet likus kelioms dienoms iki numatyto išvykimo Džonas gavo netikėtą laišką iš motinos draugės. Kadangi Džono motina buvo mirusi prieš dešimtmetį, o ši draugė niekada anksčiau nerašė, tai tikrai buvo netikėta. Laiške Elizabeta Ketlet kvietė Džoną aplankyti ją ir jos šeimą, jei kada nors bus jų apylinkėse. Kadangi Ketletai gyveno Esekse, o Džonas ketino keliauti priešinga kryptimi, į Liverpulį, o po to į Jamaiką, atrodė mažai tikėtina, kad jis kada nors priims ponios Ketlet kvietimą, net jei to ir norėtų. Jį daug labiau jaudino kelionė į Jamaiką, nei kvietimas aplankyti seną mamos draugę, todėl jis nenorėjo to kvietimo priimti. Tačiau tėvas paprašė Džono sutvarkyti vieną reikalą, ir tai, keistai sutapus, atvedė jį vos už aštuonių šimtų metrų nuo vietos, kur gyveno Ketletai. Tad Džonas nusprendė aplankyti seną motinos draugę. Ketletai turėjo šešis vaikus: pradedant trylikamete Marija, kurią vadino Pole, baigiant kūdikiu vygėje. Tai buvo maloni šeima, tad Džonas iš karto pasijuto kaip namie. Polė jam atrodė pati mieliausia. Polė atrodė vyresnė nei trylikos, galbūt dėl to, kad buvo vyriausia iš vaikų ir dažnai vadovavo šeimynai. Polė šiek tiek drovėjosi arba buvo santūri – Džonas negalėjo pasakyti, kokia ji, bet ši mergaitė jau buvo

12 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

ledi. Ji nebuvo gražuolė, tačiau, kai šypsodavosi, o taip būdavo dažnai, jos skruostuose išryškėdavo žavios duobutės. Džonas iki ausų įsimylėjo. Anksčiau jis niekada nebuvo įsimylėjęs, o dabar vos suvokė, kas jį užplūdo. Polės akivaizdoje jis netekdavo žado. Atrodė kvaila, kad trylikametė galėtų taip paveikti septyniolikmetį jaunuolį, vyrą, keliaujantį į kitą pasaulio kraštą susikrauti turtų. Džonas nepasakė Ketletams, kad kraunasi mantą keliauti į Jamaiką, tad šie pakvietė jį pasisvečiuoti dar keletą dienų. Beveik apkerėtas Polės žvilgsnio jis noriai sutiko. Po devynerių metų Džonas laiške prisiminė pirmąjį susitikimą: „Iš pradžių nesupratau, kas man darosi. Man buvo nejauku, kai tavęs nebūdavo. Tačiau, kai tu būdavai netoliese, aš vos išdrįsdavau į tave pažvelgti. Jei bandydavau kalbėti, drebėjau ir buvau sumišęs. Nuo pat pradžių meilė varė mane iš proto. Negalėjau tavęs palikti.“ Po trijų savaičių jis iškeliavo namo. Tėvas ir pamotė jau dėl jo nerimavo, nes Džonas jiems nepranešė, kur yra ir kodėl taip ilgai negrįžta. Jis tiesiog nežinojo, kas privertė jį taip ilgai ten likti. Laivas į Jamaiką jau buvo seniai išplaukęs. Džono tėvas įtūžo. Jis negalėjo suprasti tokio neatsakingo sūnaus elgesio. Atrodė, kad sūnus iškeičia ateitį į jaunatvišką susižavėjimą. Džonas negalėjo pamiršti Polės. Jis jai rašė: „Iš pradžių, kai įsimylėjau, beveik tris mėnesius iš eilės sapnavau tave kiekvieną naktį.“ Pirmojo Džono susitikimo su Pole metu neatrodė, kad jis ruoštųsi nugyventi gyvenimą su Pole Ketlet. Tuo metu, kai Džonas ir Polė susitiko, jis jau buvo patyręs daugiau gyvenimo nei dauguma septyniolikmečių. Gimęs 1725 m., Džonas buvo vienintelis kapitono Džono ir Elizabetos Niutonų vaikas. Kapitonas Niutonas buvo senosios mokyklos jūreivis, kurio bijojo pavaldiniai ir gerbė kolegos, taip pat žmona ir sūnus. Jam patiko jūrų kapitono vaidmuo, kurį jis vaidino iki galo. Kartais jis būdavo pasipūtęs, nes galvojo, kad jūrų kapitonas privalo būti išdidus. 13 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Jis nerodė jausmų nei laive, nei namie. Be abejo, kapitonas mylėjo žmoną ir sūnų, nors, matyt, niekada nenorėjo, kad jie tai sužinotų. Jis jautėsi truputį kaltas, kad tiek daug laiko leidžia ne namie, ypač dėl to, jog žmona buvo ligota. Tad metai po metų, kai išvykdavo į ilgas keliones po Viduržemio jūrą, kartu su prieskonių ir šilko kroviniu jis parveždavo savo šeimai niekučių iš Artimųjų Rytų. Nors ir nebuvo religingas, kapitonas buvo principingas žmogus, o Elizabeta – atsidavusi, švelni ir protinga. Draugai vadino ją „pamaldžia, patyrusia krikščione“. Tačiau ji kentė nuo tuberkuliozės ir didelę dalį dienos kosėdama leido ant sofos, įsisupusi į ispanišką skarą, kurią jai padovanojo vyras. Nors fiziškai ji sėdėjo įsisupusi į ispanišką skarą, bet emociškai ji buvo nepaprastai prisirišusi prie savo sūnaus. „Beveik visa jos veikla, – vėliau rašė Džonas, – buvo rūpinimasis mano išsimokslinimu.“ „Kai man buvo ketveri, – prisiminė Džonas, – galėjau gerai skaityti bet kurią knygą. Taip mano atminty kaupėsi daugybė vertingų ištraukų, Šv. Rašto skyrių ir katekizmo dalių, giesmių bei eilėraščių.“ Kai sūnui sukako šešeri, ji manė, kad atėjo laikas mokyti jį lotynų kalbos. Elizabeta svajojo, kad sūnus taptų pamokslininku, o jos vyras vylėsi, jog Džonas, kaip ir jis, bus kapitonas, plaukiojantis po Viduržemio jūrą. Tačiau 1732 metų pavasarį Elizabetos sveikata pablogėjo. Jos vyras buvo išplaukęs į jūrą, ir nebuvo galimybių jam pranešti, tad kaimynai pasirūpino šešiamečiu Džonu, o vos trisdešimties sulaukusi Elizabeta išvyko pagyventi pas Elizabetą ir Džordžą Ketletus, kurie turėjo namą kaime. Džonas niekada daugiau nebeišvydo savo motinos. Po kelių savaičių ji mirė. Tėvas greitai vedė dar kartą, o Džoną išsiuntė į privačią mokyklą, kurios direktorius buvo „lazdos ir beržinės rykštės tironas“. Tačiau Džonas mokėsi ten neilgai. Tą dieną, kai jam sukako vienuolika, tėvas pasiėmė jį į savo laivą, kad įgytų kitokį išsilavinimą – mokytųsi 14 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

jūreivystės. Per kitus šešerius metus su tėvu, kuris ir toliau bandė iš jo padaryti aukščiausios klasės jūrininką, jis vyko į penkias keliones po Viduržemio jūrą. Nors tėvas buvo griežtos drausmės šalininkas ir kėlė sūnui aukštus reikalavimus, Džonas rimtai nedirbo. Kai Džonui buvo šešiolika, tėvas išsiuntė jį su kitu kapitonu. Kapitonas patvirtino tėvo nuogąstavimus – Džonas per daug svajojo, kad taptų geru laivo kapitonu. Jis mėgo skaityti ir diskutuoti. Džonas sakė: „Man patiko svajingas kontempliatyvus gyvenimas. Buvau gan priešiškai nusiteikęs prieš raginimus uoliai imtis verslo.“ Tėvas manė, kad jis arba išsiblaškęs, arba tingus, o gal ir toks, ir anoks. Būtent tada tėvas pagalvojo, kad geriausia alternatyva sūnui – per plantaciją Jamaikoje prastumti jį į parlamentą. Tėvo sumanymai dar kartą nuėjo perniek. Džonas užsuko į Ketletų namus, kur užtruko ne tris dienas, bet tris savaites. Kai Džonas sugrįžo iš Ketletų, tėvas jį nubaudė, išsiųsdamas kaip paprastą jūreivį į kitą kelionę po Viduržemio jūrą. Šįkart Džonas ištvėrė kelionę gana gerai. Kai jis sugrįžo, tėvas manė esąs tikras, kad galų gale sūnus ima bręsti. Kapitonas Niutonas parūpino Džonui kapitono padėjėjo kajutę kitame, į užsienį plaukiančiame laive. Prieš išvykdamas į jūrą, Džonas turėjo pakankamai laiko dar kartą aplankyti Polę. Tačiau kaip ir praėjusį kartą jis negalėjo atsiplėšti. Potraukis Polei buvo stipresnis, nei noras tapti kapitono padėjėju. Džonui grįžus šįkart, tėvas jo beveik išsižadėjo. Jis manė, kad sūnus žlugdo savo ateitį. Džonui tai reiškė kur kas daugiau, nei paprasčiausiai prarasti progą tapti kapitono padėjėju. Užuot išplaukęs į Viduržemio jūrą, jis buvo priverstas tarnauti eiliniu jūreiviu kariniame britų laivyne. Anglija tuo metu kariavo su Prancūzija, o jūrų mūšiai buvo labai rizikingi. Kadangi Džonas jau turėjo patirties, po kelių mėnesių jis tapo karinės jūrų mokyklos kursantu. Atrodė, kad moralinis nuopolis teikia jam 15 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

malonumą. „Nedorybė buvo mano pasimėgimas ir nuolatinė veikla“, – pripažino jis. Pamažu Džonas nutolo nuo religinių motinos įsitikinimų ir greitai tapo užkietėjusiu ateistu, kuris mėgavosi įtikinėdamas kitus nusigręžti nuo krikščioniškojo tikėjimo. Džonas dalyvavo tik viename mūšyje. Per Kalėdas jis atplaukė į Anglijos uostą. Tai buvo gera naujiena. Bloga naujiena – po kelių dienų jo laivas turėjo išplaukti į Indiją. O tai reikštų, kad penkerius metus jis nebus namie. Džonui tai reiškė ilgus penkerius metus be Polės. Be to, jis dar neturėjo tinkamos progos pasakyti Polei, ką ji jam reiškė. Tad Džonas paprašė leidimo vienai dienai išlipti į krantą. Žinoma, kada tik jis aplankydavo Polę, diena dažnai virsdavo savaite. Ir net jei jis būtų staiga pradėjęs sąžiningai vykdyti jūrininko įsipareigojimus, per dvidešimt keturias valandas jis nebespėtų nuvykti pas Ketletus ir grįžti. Šį kartą Ketletai labai aiškiai suprato ir smarkiai susirūpino dėl to, kad Džonas ima rimtai žiūrėti į jų dukterį. Dabar Džonui buvo devyniolika, o Polei – penkiolika. Ketletams Džonas patiko, bet jie dukart tapo jo neatsakingo elgesio liudininkais. Jis neparodė brandumo, kurio jie tikėjosi iš žento. Be to, Džonas buvo jūreivis, kuris, kaip atrodė kiekvieno jo apsilankymo metu, tampa vis mažiau religingas, nors Ketletų namuose ir stengėsi elgtis kuo geriau. Džonas žinojo: jei jis jūroje praleis penkerius metus, Polė, be abejonės, ištekės už kito. Tad tai buvo viską lemiantis apsilankymas. Apsilankymas Džoną nuvylė. „Patyriau nedaug pasitenkinimo“, – vėliau pastebėjo Džonas. Jis jautė, jog niekada neparodė Polei, kaip stipriai ją myli. Atrodė, kad ji nuolat laikosi atstumo. Kai jis užsiminė apie meilę, ji „nesuprato mano užuominų ir nesuteikė galimybės paaiškinti“. Polė nesuteikė man „teigiamo padrąsinimo, tačiau ir neatstūmė.“ Iš tiesų įvyko štai kas: Džordžas Ketletas galų gale įsakė jam nešdintis ir liepė nė nebandyti pasimatyti su jo dukterimi tol, kol jis tai leis. Nors Elizabeta Ketlet pritarė vyrui, tačiau pasakė, kad jei Džonas kada nors 16 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

tvirtai atsistos ant kojų ir galės užtikrinti ateitį jų dukrai, ji su vyru jų sužadėtuvėms neprieštaraus. Tačiau tol, kol tai įvyks, jis neturėtų su Pole nė susirašinėti. Džonas ir Polė sugalvojo, kaip jie galėtų pasimatyti slapta. Dvidešimt keturių valandų Džono išeiginė virto savaite. Tai per daug nestebino. Galbūt nustebino tik tai, kad laivo kapitonas jo griežtai nenubaudė. Džonas turbūt vylėsi, kad laivas išplauks į Indiją be jo, bet taip neįvyko. Dėl audros kelionę teko atidėti kelioms savaitėms. Kiekvieną dieną Džonas vis daugiau galvojo apie Polę ir niūrią perspektyvą, kad nematys jos penkerius metus. Galiausiai, kai laivas jau ruošėsi išplaukti iš Anglijos, Džonas pabėgo. Tiesą sakant, jis dezertyravo. Jis negalėjo pakęsti minties, jog taip ilgai bus atskirtas nuo Polės, ir mąstė, jog galbūt, jei jam pavyktų susisiekti su tėvu, šis ras kokį nors sprendimą. Atrodė, kad tėvas visada sugeba išspręsti sudėtingas problemas. Tačiau po dviejų dienų, Džonui dar nesusisiekus su tėvu, kareiviai pastebėjo jį, sunkiai velkantį kojas Devono laukuose. Džoną suėmė kaip dezertyrą, o įprasta bausmė už dezertyravimą karo metu – mirtis. Visgi jis nebuvo pasmerktas myriop. „Dvi dienas buvau uždarytas daboklėje, – vėliau prisiminė Džonas, – po to nusiųstas į laivą, kurį laiką laikomas surakintas, paskui viešai išrengtas ir nuplaktas. Tada netekau savo pareigų. Visiems buvusiems mano bendradarbiams buvo uždrausta rodyti man net mažiausią palankumą ar su manimi kalbėti.“ Džonas galvojo, kad geriau yra mirti. Tiesą pasakius, jis rimtai galvojo apie savižudybę. „Negandos, kurias patyriau, greičiausiai turėjo kasdien tik didėti.“ Grėsė ne tik penkerius metus nesimatyti su Pole – jis buvo tikras, kad niekada daugiau jos neišvys. „Ir viduje, ir išorėje mačiau tik tamsą... Negaliu apsakyti, su kokiu ilgesiu ir apgailestavimu žvelgiau į Anglijos krantą. Laikiau įsmeigęs į jį akis tol, kol jis dingo. Kai nebegalėjau jo matyti, jaučiau pagundą mestis į jūrą.“ Savižudybė, atrodė, buvo vienintelis jam belikęs dalykas. „Tai kartą ir visiems laikams padėtų tašką visiems mano sielvartams.“ 17 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Džonas nežinojo, kodėl jis negalėjo nusižudyti. Vėliau jis mąstė: „Mane sulaikė neregima Dievo ranka.“ Maždaug po mėnesio pro karo laivą plaukė į Afriką vykstantis vergų pirklių laivas. Niutono laivo kapitonas įsakė vergų pirklių laivui duoti jam du vyrus, o šio laivo kapitonas drąsiai paprašė mainais taip pat dviejų vyrų. Išgirdęs tai, Džonas pribėgo ir maldavo, kad būtų iškeistas. Po pusvalandžio jis jau nebetarnavo kariniame laivyne, o įsitraukė į prekybą vergais. Vergų pirklių laivai plaukdavo iš Anglijos, gabendami audinius, šaunamuosius ginklus ir pigius papuošalus, kurie Vakarų Afrikos pakrantėje būdavo iškeičiami į vergus. Vergus plukdydavo į Ameriką, kur parduodavo vergų prekyvietėse. Po to į laivą kraudavo cukrų, romą, kuriuos parduodavo Anglijoje. Trikampis prekybos maršrutas daugeliui jūrų kapitonų garantavo gerą pragyvenimą, o kai kurie anglai, įkūrę vergų prekyvietes Afrikoje, klestėjo. Bėgo laikas, ir nė dvidešimties nesulaukęs Džonas nugrimzdo į naujas nedorybės gelmes. Jis žiauriai elgėsi su juodaodžiais. Dažniausiai trečdalis visų vergų būdavo moterys. Ir, kaip rašo biografas Džonas Polokas, „Džonas Niutonas atpalaidavo visas geismo vadžias“. Pats Džonas tai išsakė taip: „Džiaugiausi, kad galėjau nevaržomas elgtis taip, kaip tik noriu, be jokių apribojimų. <...> Ne tik pats nuodėmiavau, kiek galėjau, bet progai pasitaikius ėmiausi gundyti ir stengiausi suvilioti kitus.“ Džonas pradėjo kurstyti jūreivius nepaklusti. Toks elgesys reiškė, kad greičiausiai jis bus iškeistas ir vėl atsidurs kitame britų karo laive, kurį vergų pirklių laivas sutiks. Tokia perspektyva Džono nedžiugino. Tad jis išlipo Afrikoje į krantą ir tapo vergų pirklio padėjėju Siera Leonėje, vakariniame Afrikos krante. Atrodė, kad dabar Džonas galbūt suklestės. Nors Džonas manė, kad tai – žingsnis aukštyn, bet iš tikrųjų tai buvo žingsnis žemyn. Žmogus, kuriam priklausė vergų barakas, turėjo juodaodę sugyventinę. Ji nekentė naujojo baltaodžio, tapusio jos vyro turto dalininku. Kai tik vyras 18 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

išvykdavo, ji darė viską, ką galėjo, kad pakenktų Džonui. Kai Džonas susirgo tropine karštine, ji manė, kad pasitaikė proga atsikratyti juo visiems laikams. Nuneštas į vergų trobelę, Džonas dažnai negaudavo nei valgyti, nei gerti. Naktį jis iššliauždavo į lauką ir rovė šaknis, kad pavalgytų. Dažniausiai nuo tų šaknų jam pasidarydavo dar blogiau. Tačiau galų gale Džonas pasveiko. Kai savininkas grįžo, Džonas papasakojo, kas atsitiko, tačiau savininkas juo nepatikėjo. Greitai Džono kojos buvo surakintos grandinėmis – jis tapo vergų tarnu. Iš pradžių Džonas buvo laikomas „plūduriuojančioje nelaisvėje“, surakintas laivo denyje, ir „kenčiantis dvidešimt, trisdešimt, o kartais beveik keturiasdešimt valandų nesibaigiantį lietų, pučiant stipriam vėjui, be jokios užuovėjos. O tuo metu mano šeimininkas buvo krante“. Po to jį išlaipino į krantą sodinti citrinmedžių sodelio, vergui nenuleidžiant nuo jo budrių akių. Iš pradžių vergai iš jo tyčiojosi, paskui jiems jo pagailo. Vienas namuose patarnaujantis vergas net slapta perdavė jam rašymo priemonę ir popieriaus. Taip Džonas galėjo parašyti laiškus tėvui (iš tiesų tai buvo pagalbos šauksmas) ir Polei, kurios negalėjo pamiršti. Vergas, parūpinęs jam popieriaus, įkišo jo laiškus į šeimininko pašto šūsnį. Geriausiu atveju pagalba Džonui į Siera Leonę galėjo ateiti po kelių mėnesių. Jis tai suprato. Kaip suprato ir tai, kad tikimybė, jog bus išgelbėtas, menka. Visgi, dar prieš atvykstant pagalbai iš Anglijos, jam padėjo kaimynas vergų pirklys, kuris paprašė Niutono paslaugų. Tai buvo dar viena situacija, kai apie Džoną pasakė: „Mes jo nenorime, tad galite jį pasiimti“. Tačiau šįkart Džonas tapo geru vergų pirklio, kuriam jis dirbo, draugu. Apgyvendinti už šimto šešiasdešimties kilometrų „gyvenome, kaip norėjome, verslas klestėjo, o mūsų darbdavys buvo patenkintas“. Jis miegojo su afrikietėmis, kiek norėjo, ir ėmė perimti vietines manieras bei papročius. Per tris mėnesius jis išmetė iš galvos bet kokią mintį grįžti į Angliją. 19 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Būtent tuo metu pakrantėmis, bandydamas jį surasti, plaukiojo jo tėvo pasiųstas pagalbos laivas. Džonas buvo suplanavęs kelionę į šalies gilumą, bet buvo priverstas kelias dienas uždelsti. Pagalbos laivo kapitonas taip pat jau mąstė grįžti atgal. Vėliau Džonas pripažino, kad tą atsitiktinį jų susitikimą lėmė Dievo ranka. Bet dabar Džonas nebuvo įsitikinęs, kad nori vykti atgal į Angliją. „Jei kvietimas iš namų būtų mane pasiekęs, kai sirgau ir miriau iš bado, būčiau priėmęs tai kaip galimybę prisikelti iš numirusių, tačiau dabar klausiau abejingai.“ Norėdamas suvilioti jį grįžti, laivo kapitonas išgalvojo istoriją, kad tolimas Džono giminaitis paliko jam didžiulį dvarą. Džonas dvejojo, ar galima tuo tikėti. Jei jis ir patikėjo, vis dar nežinojo, ar nori grįžti į Angliją. Jis jau buvo pradėjęs mėgautis gyvenimu Afrikoje. Gyveno beveik kaip karalaitis, ramiai, turėjo namų šeimininkę. Tada jis prisiminė Polę. Jei bent iš dalies tiesa, kad jis paveldėjo dvarą, galėtų vesti Polę ir ramiai su ja gyventi. Prisiminimai apie Polę privertė Džoną priimti pagalbos laivo kapitono pasiūlymą. Vėliau jis Polei rašė: „Jei nebūčiau tavęs pažinęs, galbūt niekada nebūčiau išvydęs Gvinėjos krantų. Bet dar tikriau tai, kad jei nebūčiau tavęs pažinojęs, niekada nebūčiau iš ten grįžęs.“ Nors Džonas jau buvo pakeliui į Angliją ir pas Polę, jis tebebuvo tas pats Džonas. „Nebuvau labiau pakeistas nei prijaukintas badaujantis tigras.“ Kadangi pagalbos laivas ieškojo aukso, dramblio kaulo, medienos ir vaško, jis plaukiojo prie Afrikos krantų beveik metus, kol pasuko Britų salų link. Džonas vėl pradėjo nedorai elgtis. Jo nešvanki kalba stebino net labiausiai užkietėjusius jūreivius. Jis stengėsi sutrypti bet kokius krikščioniškus įgulos narių įsitikinimus. Šaipėsi iš Evangelijos ir išjuokė Jėzų Kristų. Kai nusigėręs iki sąmonės netekimo vos neiškrito per bortą į Atlanto vandenyną, laivo kapitonas galvojo, kad galbūt Džonas yra Jona, kuris turi būti išmestas banginiams, kad būtų išgelbėti kiti įgulos nariai. 20 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Laivui jau pasukus į šiaurę, vieną vakarą, Džonas paėmė Tomo Kempiečio knygą „Kristaus sekimas“ ir perskaitė: „Gyvenimas yra trumpas ir neužtikrintos trukmės. <...> Šiandien žmogus yra stiprus, o rytoj nukertamas, nuvysta ir jo nebelieka.“ Šie žodžiai persekiojo jį, nors jis ir bandė jų atsikratyti. Tą naktį ėmė siausti baisi audra. Džonas girdėjo žūstančio jūreivio riksmus. „Laivas skęsta!“ – šaukė balsai tamsoje. Džonas kartu su kitais užgulė siurblius ir kaišiojo skyles. Jie triūsė daug valandų, bandydami išgelbėti savo gyvybę ir tai, kas liko iš laivo. Išsekintas sunkaus darbo ir netekęs vilties, kad dar ką nors gali padaryti, Džonas sumurmėjo: „Jei tai nepadės, Viešpatie, pasigailėk mūsų.“ Tada jis pagalvojo, ką pasakė. Tai jį išgąsdino. Kai nebebuvo jokios kitos išeities, Džonas iš tiesų pripažino Dievą ir paprašė Jo pasigailėti. Kitą dieną niekas nesuprato, kas vyksta Džono mintyse. Didžiąją dienos dalį jis stovėjo prie laivo šturvalo, išsekintas darbo pumpuojant vandenį praeitą naktį, ir stengėsi kuo geriau vairuoti. Jis mąstė, ar Dievas gali pasigailėti tokio baisaus nusidėjėlio kaip jis. Kai bandė prisiminti Šv. Rašto eilutes apie malonę ir atleidimą, į galvą ateidavo tik eilutės apie teismą. „Su baime ir nekantrumu laukiau neišvengiamo pasmerkimo.“ Visgi pamažu mintys krypo į Jėzų Kristų ir nukryžiavimą. Jis prisiminė, kad Jėzus Kristus numirė ne dėl savo nuodėmių, o už kitų nuodėmes. Dabar Džonui rūpėjo vienintelis klausimas – ar jis nenuėjo per toli, kad būtų priskirtas prie tų „kitų“? Tos vienuolika valandų prie šturvalo Džonui buvo lemtingos. Vėliau jis rašė: „Turiu prisiminti kovo 21 dieną. Nuo 1748 m. niekada neleidau, kad ji praeitų nepastebėta.“ Jam dar nebuvo dvidešimt trejų. Laivui sunkiai skinantis kelią atgal į Angliją, Džonas pradėjo skaityti Naująjį Testamentą. Ypač jį padrąsino pasakojimas apie sūnų palaidūną. „Nerasite geresnio sūnaus palaidūno pavyzdžio nei aš.“ Be euforijos, be džiaugsmo pliūpsnių jis įėjo į Karalystę. Džonas vis dar kovojo, stengdamasis suprasti, bandydamas suvokti, kaip jis atsidūrė 21 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Dievo gailestingumo plane. Tačiau protas nė kiek neabejojo – Dievas laikė jį tvirtai. „Nesuprantu, kodėl Viešpats parodė man gailestingumą. Nematau tam jokios priežasties. <...> Nebent dėl vieno stebinančio dalyko – kad Jam „nieko nėra neįmanoma.“ Nublokštas nuo kurso ir vos valdomas laivas galų gale prisišvartavo Šiaurės Airijoje. Krante Džonas norėjo nedelsdamas parašyti Polei, bet nesiryžo. Afrikoje jis gyveno taip nedorai, kad abejojo, ar kada nors bus vertas merginos, apie kurią tiek metų svajojo. Tad pirmiau parašė tėvui, prašydamas atleidimo. Greitai sulaukė ir atsakymo. Kapitonas Niutonas džiaugėsi ir Džono išsigelbėjimu, ir tuo, kad jis nusigręžė nuo blogio. Užuot parašęs Polei, Džonas nusprendė parašyti Polės tetai, kuri buvo puiki tarpininkė susirašinėjant, kai tėvai draudė Polei susirašinėti su Džonu. Jis paprašė tetos sužinoti, ar būtų leista jam aplankyti Polę. Belaukdamas, kol bus baigtas laivo remontas, Džonas gavo antrą tėvo laišką. Kapitonas Niutonas buvo paskirtas Fort Jorko gubernatoriumi Hadsono įlankoje, tad ketino greitai plaukti iš Londono, kad pradėtų eiti naujas pareigas. Jis žinojo, kad nebus Anglijoje trejus metus ir pagalvojo, jog sūnus per tą laiką gali imti galvoti apie vedybas, tad užsuko pas Ketletus pasikalbėti apie galimas sužadėtuves. Kapitonas žinojo, jog Džonas apsidžiaugs išgirdęs, kad Ketletai neprieštarauja. Taip, jam tikrai buvo malonu tai sužinoti. Paskutinį kartą, kai jis matė Ketletus, šie uždraudė net susirašinėti su Pole. O dabar jis išgirdo tikrai gerą naujieną. Autobiografijoje Džonas rašo: „Supratau, kad turiu gauti tik vieno žmogaus sutikimą. Bet dėl Polės buvau tokioje didžiulėje nežinioje, kaip ir pirmą dieną, kai ją pamačiau.“ Jis laukė Polės tetos atsakymo, bet atsakymo vis nebuvo. Nors Polės tėvai pritarė, bet tai mažai ką reiškia, jei pati Polė nesutiks. Tai, jog atsakymo vis nėra, jis galėjo paaiškinti tik tuo, kad Polės jis nebedomina. 22 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Džonas nusprendė pabandyti apie Polę nebegalvoti. Ašarodamas jis rašė tetai: „Nors nesitikiu, kad sugebėsiu visiškai nugalėti savo aistrą, stengsiuosi niekada daugiau nei jos, nei jūsų nevarginti...“ „Galvojau, kad mums abiem bus geriausia viską nutraukti“, – rašė jis vėliau. Kai išsiuntė laišką, Polės teta greitai atrašė, kad Ketletų šeima laikinai gyvena Londone, ir Polė norėtų su juo ten pasimatyti, jei tik jis pats to nori. Džono laivas galų gale lėtai įplaukė į gimtąjį Liverpulio uostą. Tad Džonas nedvejodamas priėmė kvietimą. Jis greitai surado karietą, vykstančią į Londoną. Susitikimas Londone daugeliu atžvilgių buvo stebinantis. Per ketverius metus, nuo tada, kai Džonas matė Polę paskutinį kartą, ji nedaug tepasikeitė. Tebebuvo, kaip sako Polokas, „jauna, santūri, žavinga, geranoriška moteris, kupina to paties paprastumo, kuris seniai sužavėjo Džono širdį“. Išoriškai nedaug pasikeitė ir Džonas. Šalia Polės jis tebebuvo toks pat sutrikęs ir nebylus. Žinoma, Afrikoje jis iki kaklo „išsivoliojo purve“: jį pakirto liga, nualinusi taip, kad vos nemirė iš bado, buvo įsitraukęs į įvairiausius nepadorius santykius, kokius tik galima įsivaizduoti, turėjo vietinę meilužę. Mirtis ten atrodė įprastas dalykas, gyvybė buvo visiškai nevertinama, žiaurumas, šiurkštumas ir prievarta buvo kasdienybė. Jis buvo puolęs į neviltį ir net ketino nusižudyti, bet atrado atperkančius santykius su Dievu per Jėzų Kristų. Tačiau Polės akivaizdoje Džonas netekdavo žado – buvo ne tik nebylus, bet, nepaisant visko, ką patyrė, net ir nuobodus. Žmonės net sakydavo: „Polė – linksma ir žvitri, o tu paniuręs ir vangus.“ Nors Polė buvo linksma ir guvi, ji buvo ir santūri, todėl Džonui buvo sunku suprasti, ką ji iš tiesų galvoja. Ji buvo pakankamai maloni, bet ar tai reiškė, kad jai patiko jo draugija? Džonas tiesiog nežinojo, kaip ją suprasti. „Aiškindamas savo motyvus, visada jaučiausi nepaprastai 23 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

nepatogiai“, – teigė jis. Ne itin maloniam susitikimui Londone baigiantis, Džonas paklausė Polės, ar ji neprieštarautų, jei jis ir toliau jai rašytų. Ji sutiko, bet nieko daugiau nepasakė. Prabėgus vos kelioms dienoms, jis parašė Polei jaudinantį laišką. Priminė, kaip dažnai rašė jai, kai tarnavo karo laivyne ir būdamas Afrikoje, bet ji niekada jam neatrašė. Prašė mainais bent „trupinėlio“, maldavo nors „trupučio meilės, vieno kąsnelio, dėl Dievo meilės, nes visiškai išbadėjo“. Be skatiko kišenėje Džonas negalėjo atgal į Liverpulį važiuoti karieta, tad sunkiai žingsniavo 240 kilometrų, svarstydamas, ar Polė myli jį, ar ne. Jis sutiko būti šturmanu kitame vergų laive (nes manė, jog netinka jokiam kitam darbui) ir nusprendė, kad jei prieš išplaukiant negaus Polės laiško, pabandys ją pamiršti. Tačiau laiško jis sulaukė. „Jos atsakymas, nors ir atsargus, mane patenkino.“ Tiesą pasakius, Polei ir nereikėjo daug rašyti, kad patenkintų Džoną, pakako „trupinėlio“. Jis vėl ir vėl skaitė tą trumpą, atsargų raštelį, ir tas „trupinėlis“ jam virto „visu kepalu“. Po kelių savaičių, kai jo laivas išplaukė iš Liverpulio, Džonas manė, kad situacija kontroliuojama. Gyvenimas jam atrodė gana geras. Jei kalbėsime apie meilę, jis bendravo su Pole, o dvasiškai turėjo ryšį su Dievu. Kalbant apie darbą, jis buvo šturmanas vergų laive, ir jam buvo pažadėta, jog plaukiant kitą kartą jis galės tapti kapitonu. Ko dar galėtų prašyti jaunas krikščionis? Jaunuoliui, kuriam buvo vos per dvidešimt metų, kuris dar nejautė jokio sąžinės graužimo dėl vergijos, ateitis atrodė daug žadanti. Tačiau rožinės svajonės truko tik keletą savaičių. Kai laivas priplaukė Vakarų Afrikos pakrantę, kaip sako pats Džonas, „buvau beveik toks pat blogas, kaip ir anksčiau“. Jis liovėsi skaitęs Bibliją, maldos tapo atsainios, o krikščionių, su kuriais galėtų pabendrauti, nebuvo. „Priešas paruošė virtinę pagundų, ir aš tapau lengvu grobiu. Maždaug per mėnesį jis užliūliavo mane blogio, kuriam prieš kelis mėnesius maniau nebeesąs gabus, lopšyje.“ Kokio blogio? 24 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Na, laivo triume buvo nuogų vergių. Įgulos nariai buvo įpratę nueiti ir išsirinkti. Akimirką Džonas nustūmė pagundą į šalį, bet vėliau „buvau tvirtai sukaustytas grandinėmis; mažai tetroškau ir neturėjau jokios galios išsilaisvinti“. Tad jis nusileido į triumą, išsirinko merginą ir ją išprievartavo. Krante jam taip pat parūpino „juodaodę merginą pasilinksminti“. Jo gyvenimo būdas grįžo į senas vėžes. „Jei ir bandydavau kovoti, viskas buvo perniek.“ Tada Džoną užklupo liga. Jis prisiminė ankstesnę ligą, kuria sirgo Siera Leonėje, ir gelmes, į kurias tuo metu buvo nugrimzdęs. Ar ir dabar viskas taip pakryps? Iš pradžių jis neturėjo vilties atrasti dieviškąjį atleidimą. „Vilties durys“ atrodė uždarytos. Bet paskendęs neviltyje, būdamas silpnas ir beveik kliedėdamas, „daugiau nebemąsčiau ir atsidaviau Viešpačiui, kad darytų tai, kas Jam patinka“. Sulaukiau atleidimo, sugrįžo ramybė. „Nors dažnai liūdinau Jo Dvasią ir kvailai nuo Jo nuklysdavau (o varge, kada aš tapsiu išmintingesnis?), bet galinga Dievo malonė apsaugojo mane nuo tokių juodų nuosmukių kaip šis, kurį aprašiau.“ Džono gyvenime tai buvo dar vienas lūžio momentas. Išplaukęs iš Afrikos ir iškrovęs krovinį vergų turguje Čarlstone, Pietų Karolinoje, daugiau nei po metų Džonas ruošėsi į Angliją ir pas Polę. Jis gerai ėjo šturmano pareigas, tad laivo savininkas patvirtino ankstesnį pasiūlymą – leis Džonui vadovauti vergus gabenančiam laivui, kai tik šis bus pasiruošęs išvykti. Nors ir pradėjęs suprasti vergų prekybos žiaurumą, jis vis dar nesuvokė, koks tai blogis. Džonui tai buvo darbas, garantuojantis pakankamai pajamų, kad susituokęs su Pole galėtų aprūpinti ją taip, kaip ji buvo įpratusi gyventi. Dabar jam buvo dvidešimt ketveri, o jai – dvidešimt. Per antrąją kelionę jis ištikimai jai rašė. Būnant toli nuo Polės, jo meilė vis stiprėjo. Polokas rašo: „Žvelgdamas į Polę, Džonas matė pasaulio, kuris jam, kaip vergų pirkliui, buvo kupinas smurto ir apgaulės, nekaltybę ir švelnumą. 25 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Polė buvo tyra. Tik dėl jos Džonas galėjo nugalėti geismą. Jos meilė bus ramus uostas, kuriame benamė Džono dvasia galės išmesti inkarą.“ Apsilankęs pas Polę, Džonas lemendamas žodžius ir mykdamas pasipiršo. Jis apie tai užsimindavo laiškuose, bet vis dar nebuvo tikras, kaip ji reaguos. Visgi jis liko priblokštas, kai Polė atsakė: „Ne, ir daugiau neprašyk.“ Polės laiškų išliko mažai, tad sunku nuspėti, kas vyko jos prote. Bet tokį jos atsaką greičiausiai lėmė keletas veiksnių. Džonas jai rūpėjo – dėl to nebuvo jokios abejonės, bet būti tolimojo plaukiojimo kapitono žmona? Toks gyvenimas jai nepatiktų. Džono gyvenimas kupinas pavojų: Polė jaudindavosi, kai jis išplaukdavo. Ji žinojo, ką patyrė Džono motina. Netekėti patarė ir visi Polės draugai. Jie manė, kad ji ir Džonas labai skirtingi. Galbūt tarp jų ir būtų potraukis, tačiau santuoka taptų pragaištinga. Tačiau buvo dar kai kas. Ji pripažino puikų Džono protą, mat jis be perstojo skaitė. Nors mokėsi trumpai, bet savarankiškai išmoko antikinių kalbų. Jis ne tik skaitė, bet ir mėgavosi filosofiniais romėnų bei graikų raštais. Polė dažnai jam nerašydavo, nes jautė, kad Džonas intelektualiai yra pranašesnis. Ji galėjo maloniai kalbėti, tačiau protingai parašyti laišką jai buvo sunku. Nors Polės atstūmimas Džoną pribloškė, tačiau neprislėgė. Pasitraukęs į netolimą girią, Džonas surepetavo kalbą ir pasiryžo pabandyti dar kartą. Jis pasitarė su savo artimiausia sąjungininke, Polės teta, pasikalbėjo ir su Polės motina. Abidvi jį palaikė. Taigi jis pabandė dar kartą. Polė ir vėl pasakė „ne“, bet šįkart Džonas pajuto, kad Polė nėra nepalenkiama. Tad jis prabilo ir trečiąkart. Ji išklausė, pasiginčijo, paskui pradėjo kalbėti racionaliau. Polė sakė, kad mėgaujasi laimingu gyvenimu šeimoje. Draugai ją vadina „laimingąja Pole Ketlet“. Ar santuoka su tolimojo plaukiojimo kapitonu nereikš jos laimės pabaigos? 26 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Džonas bandė ją įtikinti, kad juodu gali rasti laimę kartu. Jie daug kalbėjosi. Galų gale Polė įspraudė savo ranką į Džono plaštaką. Tai buvo jos atsakymas. Vėliau šią akimirką jis prisiminė taip: „Keletą minučių sėdėjau be žado, jausdamasis kvailai. Manau, dėl savo nerangumo truputį nejaukiai priverčiau pasijusti ir tave. Mano širdis buvo tokia kupina, kad nežinojau, kaip ištarti žodį.“ Jie susižadėjo, o po mėnesio, dieną prieš dvidešimt pirmąjį Polės gimtadienį, ir susituokė. Medaus mėnuo nebuvo jaudinantis. Jie gyveno Polės tėvų namuose, ir kaip sako Polokas: „Polė buvo tokia atsargi ir santūri, kad vargiai priminė jo svajonių Polę.“ Džonas taip pat nepatyrė jokių emocinių aukštumų. Bet meilė stiprėjo. Polė pradėjo rodyti savo meilę Džonui, o išreiškiant meilę žmonai jam jau nesipynė liežuvis. Tačiau iškilo problema, kurios Džonas nesitikėjo. Jis atrado gyvą ryšį su Jėzumi Kristumi, bet Polės tikėjimas buvo formalus ir paviršutiniškas. Nors Džonas pripažino, jog dvasiškai jis tebebuvo kūdikis, bet dėl žmonos tikėjimo jis apskritai dvejojo. Tai kėlė nerimą. Jis nežinojo, kaip tai atsilieps ateityje. Džonas juto pavojų, kad gali mylėti žmoną net labiau nei patį Dievą. „Aš mėgavausi dovana ir pamiršau jos Davėją.“ Kaip karšta jo meilė Polei galėtų derėti su meile Dievui? Džonas norėjo atrasti kitą būdą aprūpinti žmoną, nei plaukti į jūrą kaip vergų laivo kapitonas. Tačiau nieko kito daryti jis nemokėjo. Vienu metu jis vylėsi, kad paveldės šiek tiek tolimo giminaičio pinigų, bet taip nenutiko. Tada prasiskolino, nes norėjo nusipirkti nacionalinės loterijos bilietų, vildamasis, kad laimėjus jiems su Pole netektų skirtis. Jis sakė: „Išsiskyrimo perspektyva man buvo baisi lyg mirtis.“ Jokio kito kelio nebuvo. Jis turės grįžti į Liverpulį ir vadovauti vergų laivui. Šis išvykimas buvo sunkus. Džonas nenorėjo išvykti, Polė taip pat nenorėjo jo išleisti. Abu bijojo, kad Džonas gali niekada negrįžti. „Buvo 27 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

sunku, labai sunku buvo išsiskirti, ypač dėl to, kad sąžinė šnabždėjo – kiek mažai nusipelniau, jog mūsų būtų pasigailėta, ir mes vėl galėtume susitikti.“ Po savaitės jis parašė laišką, prašydamas žmonos aprašyti kasdienę savo dienotvarkę: „Kai rašysi man, parašyk, kelintą valandą tu paprastai keliesi, kada valgai pusryčius, pietauji, vakarieniauji, eini gulti, kad galėčiau daryti tai tuo pačiu metu ar bent mintimis būti su tavimi.“ Atsakydama Polė patikino, kad jį myli, o jis laimingas pripažino: „Dabar esu taip tikras, kad mane myli, kaip esu įsitikinęs, jog aš myliu tave.“ Kelionėje Džonas nepasidavė ištvirkimui, kaip per ankstesnes keliones. „Kadaise ir aš, ne mažiau nei jie [jo įgulos nariai] dabar, troškau patenkinti savo geidulius, – prisipažino jis Polei, – tačiau tu taip ištobulinai mano skonį, kad tik tu gali visiškai mane patenkinti.“ Nors jam siūlė verges, mintis apie Polę suteikė jėgų jų atsisakyti. Džonas rašydavo Polei du arba tris laiškus per savaitę. Dažniausiai jo laiškai atskleisdavo, kaip labai jis ją myli ir kaip džiaugiasi jos meile. Po keturiolikos jūroje praleistų mėnesių Džonas pusei metų sugrįžo pas Polę ir į Ketletų namus, iki kitos kelionės. Jos gimimo dieną jis rašė: „Dar prieš patekant saulei, atsikėliau pasimelsti ir padėkoti už tave.“ Kitame laiške buvo charakteringas komentaras: „Kiekvieną dieną atrandu vis naują priežastį tave mylėti.“ Jis nešiojosi pieštuku pieštą jos portretą: „Dažnai žvelgiu į jį ir su juo kalbuosi.“ Džonas vis vylėsi, kad kita kelionė bus paskutinė, bet nė viena iš kelionių nebuvo tikrai finansiškai sėkminga. Jis rašė Polei: „Galbūt galime būti neturtingi – tai nesvarbu. Esame turtingi meile. Esame iš tiesų turtingi, jei mūsų paveldas yra Dievo globa ir pažadai.“ Kai Džonas, kaip vergų laivo kapitonas, grįžo iš trečios kelionės, jam buvo dvidešimt devyneri, o Polei – dvidešimt penkeri. Kiekvienąkart išsiskirti su Pole atrodė vis sunkiau nei anksčiau. Kiek­vieną kartą, kai vergai būdavo suvaromi į jo laivo triumą, jis vis labiau susikrimsdavo. 28 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

„Kartais buvau sukrėstas dėl darbo, kuris nuolat siejosi su grandinėmis, sklendėmis ir pančiais.“ Jis meldė, „kad Viešpats Jo numatytu laiku būtų malonus ir duotų jam žmoniškesnį pašaukimą“. Džonas buvo pasiruošęs kitai kelionei, bent jau išoriškai taip atrodė. Laivo komanda surinkta, krovinys pakrautas į laivą. Po dviejų dienų jo laivas turėjo išplaukti. Džonas ir Polė šnekučiavosi, gerdami popiečio arbatą. Viskas atrodė įprastai. Tačiau staiga Džonas sukniubo ir beveik be gyvybės ženklų išsitiesė prie Polės kojų. Ji ėmė šauktis pagalbos. Įlėkė šeimininkė, buvo iškviestas gydytojas. Apie valandą Džonas gulėjo be sąmonės. Paskui sumirksėjo akimis ir atsipeikėjo. Galvos skausmas nesiliovė. Kartais, visai be jokio sudirginimo, jį apimdavo svaigulys. Gydytojai neleido vykti į jūrą, kol simptomai visiškai neišnyks, tad Džonas turėjo atsisakyti vadovauti laivui. (Beje, ši Džono laivo kelionė buvo pragaištinga. Jį pakeitęs kapitonas, dauguma pareigūnų ir daug paties Džono parinktų komandos narių žuvo jūroje). Kas sukėlė tą Džoną ištikusį priepuolį, niekada taip ir nebuvo nustatyta. Kai kurie iš jo biografų spėjo, kad jį galėjo sukelti susikaupusi psichologinė įtampa. Kol Džonas sveiko, jie su Pole gyveno Ketletų namuose. Tačiau jiems ten atvykus, pati Polė keistai susirgo. Gydytojai negalėjo nustatyti, kas jai. Džonas jautė, kad tai greičiausiai uždelstas šokas. Visas nerimas, kurį ji patyrė Džono kelionių metu, pasiekė aukščiausią tašką, kai ji pamatė vyrą, sukniubusį prie savo kojų. Polė sugebėjo tvardytis, kol grįžusi į tėvų namus pajuto saugumą. Tada ji palūžo. „Ji seko tiesiog akyse, – rašė Džonas. – Ji taip nusilpo, kad vos galėjo pakęsti, kai kas nors vaikščiodavo po kambarį.“ Vienuolika mėnesių Polė išgulėjo lovoje. Visą šį laiką Džonas kankinosi dėl kelių priežasčių. Jis ne tik buvo labai susirūpinęs žmonos sveikata, bet nerimavo ir dėl to, kaip ją aprūpins. Neturėjo nė menkiausio supratimo, ką Dievas jam paruošęs ateityje, tačiau vylėsi ir meldė, jog 29 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

nereikėtų išsiskirti su Pole. Siekdamas pasiruošti bet kam, kad ir kas tai būtų, jis studijavo lotynų, prancūzų kalbas, matematiką ir paniro į Bibliją. Polės būklė buvo nenuspėjama, mat kartais ji atrodė visiškai sveika, ir tai Džoną labai džiugino, tačiau po kelių dienų jos savijauta staiga pablogėdavo, ir atrodė, jog Polė miršta. Džonas jautėsi pakankamai gerai ir jau galėjo grįžti į jūrą, bet nenorėjo palikti taip sergančios žmonos. Jis nežinojo, ką daryti. Jis meldėsi dėl šių dalykų ir gavo žinią iš laivo Liverpulyje savininko, kuriam anksčiau dirbo. Jis Džonui pranešė, kad greitai muitinės skyriuje Liverpulyje bus laisva muitininko vieta. Laivo savininkas ragino Džoną kreiptis dėl šio darbo. Džonas gavo darbą. Jis, kaip muitininkas, prižiūrėjo penkiasdešimt žmonių, lipdavo į atvykstančius į Liverpulį laivus, ieškojo kontrabandinių prekių ir nustatydavo akcizo mokestį. Kol Polė visiškai pasveiko, jis turėjo palikti ją namie, su tėvais. O pats buvo tik kitoje Anglijos pusėje, tačiau ne kitoje pasaulio pusėje. Kai tik turėdavo laiko ir pinigų, jis vykdavo per visą šalį, kad tik pabūtų su ja. „Išvykau iš Londono šeštadienį, apie dešimtą, – rašė jis žmonai, – bet greitai pamačiau, jog mano arklys labai lėtas. Ir nors sakiau jam, kad nekantrauju pamatyti savo brangiąją Polę, jis nė trupučio nepaspartino savo žingsnių.“ Liverpulyje Džonas susižavėjo didžiojo evangelisto Džordžo Vitfildo pamokslais. Viename laiške Polei jis bandė pasidalyti savo patirtu jauduliu. Netrukus Džonas gavo atsakymą. Polė rašė, kad ji ne tik jaučiasi geriau, bet pirmą kartą nuoširdžiai meldėsi ir pajuto, jog Dievas ją išlaisvino. Tai buvo geriausia naujiena, kokią tik Džonas galėjo įsivaizduoti. Stiprėjantis Polės tikėjimas, nepaisant graužiančių abejonių, pastebimas ir jos laiškuose. Kai ji išsakė, kad baiminasi, jog yra veidmainė, Džonas jai rašė: „Tai puikus ženklas, kad tokia nesi.“ Tada Polė atsakė: „Mėgaujuosi, žaviuosi ir gėriuosi kiekvienu mano brangiausiojo Džono žodžiu ir poelgiu, ir visgi kokia netobula ir šalta esu maloningajam visų mūsų malonių Autoriui, kuriam esame skolingi vienas kitą.“ 30 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Galų gale Polė sustiprėjo pakankamai, kad apsigyventų su Džonu Liverpulyje. Tai buvo pirmieji jų namai po beveik šešerių santuokos metų. Visgi ji kiek abejojo, ar įsikurti Liverpulyje. Pripratusi prie viduriniosios klasės elito gyvenimo, Polė baiminosi, kad Liverpulyje jai teks bendrauti su skalbėjomis. Negana to, kad Liverpulis nepasižymėjo kultūriniu gyvenimu ir jame trūko aukštą padėtį visuomenėje užimančių žmonių, sklido gandai, jog Džonas bendrauja su metodistais, o Polės teta metodistus niekino. Tačiau Polė buvo pasiruošusi persikelti į Liverpulį, net jei tektų ir susitikti su metodistais. Nors ji dar dvejojo dėl bičiuliavimosi su skalbėjomis. Perkopęs trisdešimtmetį, Džonas vis dar nebuvo apsisprendęs dėl karjeros. Būti muitininku nėra blogai. Tiesą pasakius, tai buvo bendruomenėje vertinamas darbas. Tačiau Džonas nemanė, jog Dievas nori, kad visą gyvenimą jis tarnautų muitininku. Jis prisiminė motiną, kuri vylėsi, jog sūnus taps dvasininku. Tačiau Džonas niekada nebuvo pamokslavęs, nors kartą bandė pasidalyti savo liudijimu. Po to vienintelio patyrimo jis priėjo prie išvados, jog Dievas tikrai nenori, kad jis stovėtų prie sakyklos. Bet kai jis su Pole keliavo po Jorkšyro kaimelius, ir žmonės prašė papasakoti savo gyvenimo istoriją, Džonas juto, kad negali atsisakyti. Juo daugiau jis pasakojo savo istoriją, juo laisviau jautėsi kaip pamokslininkas. Trisdešimt trečiąjį savo gimtadienį pašventęs maldai ir pasninkui, Džonas nusprendė tapti dvasininku. Nors priimti šį sprendimą buvo nelengva, bet tai buvo daug paprasčiau, nei perkratyti sąžinę, svarstant prie ko prisidėti: prie religinių atskilėlių, su kuriais bendravo jo motina, ar prie oficialiosios Anglijos bažnyčios, kuriai priklausė Ketletai. Jis linko prie atskilėlių, mat jam didelį įspūdį padarė daugybė nepriklausomų bažnyčių, kurias buvo aplankęs, ir jautė, kad eidamas šiuo keliu greičiau būtų įšventintas. Visgi, jei Džonas nori daryti įtaką žmonėms, geriausiai tiktų anglikonų bažnyčia. Kiek padvejojęs Džonas kreipėsi į Jorko arkivyskupą, kad būtų įšventintas. Kadangi jis nebuvo baigęs nei Oksfordo, nei Kembridžo universiteto, jo neįšventino. 31 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Viena nepriklausoma bažnyčia Jorkšyre pasiūlė Džonui tapti ganytoju. Jis atsisakė. Džonas Veslis norėjo, kad jis taptų neįšventintu metodistų pamokslininku, tačiau Niutonas ir vėl atsisakė. Kai draugai paragino jį pačiam įkurti nepriklausomą krikščionių bendruomenę Liverpulyje, jis jautė pagundą pasakyti „taip“. Sekmadienio vakarais Džonas su Pole jau rengdavo pamaldas savo namuose. Tad išplėsti tarnavimą ir įkurti nepriklausomą bažnyčią jiems nebūtų buvę labai sudėtinga. Džonui ši mintis patiko, bet Polei – ne. Kadangi Polei tai nepatiko, jis tos minties nebepuoselėjo. Vėliau Džonas apie tai rašė: „Manau, kad tik jos argumentai beveik dvejus metus neleido man žengti to skuboto žingsnio, dėl kurio galbūt greitai būčiau gailėjęsis.“ Kitą kartą jis pasakė: „Ji padėjo man išlikti ramiam, kol ateis Viešpaties laikas, ir aš suprasiu širdies troškimą. Viešpaties laikas – kaip potvynis, kurio joks žmogus negali nei pagreitinti, nei sulaikyti. Nors tai ir užtruktų, lauk jo.“ Jis ir laukė. Tiesą pasakius, laukė iki 1764 m., dar penkerius metus po to, kai nusprendė tapti dvasininku. Pagaliau anglikonų bažnyčia sutiko jį įšventinti. Džonui buvo beveik trisdešimt devyneri, kai jam pasiūlė tarnauti mažo Olnio miestelio bendruomenėje. Galbūt kitiems dvasininkams Olnio bendruomenė neatrodė verta dėmesio, mat tikintieji čia buvo neturtingi, daug kas kentėjo nuo plaučių ligų. Tačiau šis miestelis buvo įsikūręs tarp Liverpulio ir Londono, todėl buvo patogi sustojimo vieta. Bet Džonas ir Polė džiūgavo. Prasidėjo naujas Džono gyvenimo etapas. Ir kitus šešiolika metų, turbūt pačių laimingiausių metų, Niutonai tarnavo Olnio bendruomenėje. Džonas lankydavo ligonius ir pagyvenusius žmones, dalijosi su jais jų vargais. Dvasininko rūbą jis dėvėjo tik sekmadieniais. Kitomis dienomis vilkėjo seną jūrininko švarką, kuris tapo jo atpažinimo ženklu. Tuo metu, kai turbūt niekas dar nebuvo girdėjęs apie atskiras pamaldas jaunimui, Džonas pradėjo kas savaitę rengti vaikų susirinkimus. Jis 32 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

norėjo „šnekėti, svarstyti su jais, pamokslauti bei aiškinti jiems Šventąjį Raštą jų pačių, mažųjų, kalba“. Maždaug tuo metu, kai Džonas buvo bepradedąs pamokslininko tarnystę, jis buvo įtikintas aprašyti savo ankstyvąjį gyvenimą. Kai jo knyga, pavadinta „Iš gelmių“ (Out of the Depths), buvo išspausdinta, jis tapo įžymybe. „Žmonės spokso į mane, ir yra ko. Iš tiesų daug kam esu ­stebuk­las, stebuklas ir sau pačiam. Ypač stebiuosi, kad daugiau nebesistebiu.“ Po knygos pasirodymo jis sulaukė daugybės laiškų iš visos šalies. Įsimintiniausias buvo trisdešimt dvejų metų poeto Viljamo Kuperio, kuris dukart buvo patyręs nervinį išsekimą ir triskart bandė nusižudyti, laiškas. Įklimpęs į depresijos liūną, poetas įtikino save, kad Dievas negali jo išgelbėti, tačiau, skaitydamas Džono liudijimą, jis atrado viltį. Džonas ir Polė pakvietė jį atvykti į Olnį. Vėliau Viljamas Kuperis netoliese nusipirko namą. Kaip ir Džonas, Kuperis mėgo rašyti eiles, iškylauti ir juokauti. Jam, kaip ir Polei, patiko sodininkystė. Kuperio sodas buvo priešais Polės sklypą, tad jie gana dažnai dalijosi sodininkystės patirtimi. Džonas pagalvojo, kad gera terapija jo draugui būtų kurti giesmes. Labai greitai jie drąsindavo vienas kitą, galąsdami vienas kito talentus, nors Džonas niekada negalvojo, kad jo bandymai kurti eiles kokybe galėtų prilygti Kuperio eilėms. Greitai Olnis tapo žymus dėl dviejų draugų giesmių. Žinoma, Olnio bendruomenė džiaugėsi, kad jie pirmieji gali jas pagiedoti. Viljamas Kuperis parašė tokias giesmes*: „Yra versmė, trykštanti krauju“, „Kad gyvenčiau arčiau Dievo“, „Jėzau, kur tik Tavo žmonės * Originalūs pastraipoje minimų giesmių pavadinimai: „There Is a Fountain Filled with

Blood“, „O For a Closer Walk with God“, „Jesus, Where‘er Thy People Meet“, „God Moves in a Mysterious Way“, „How Sweet the Name of Jesus Sounds“, „Come My Soul Thy Suit Prepare“, „How Tedious and Tasteless the Hours“, „Safely Through Another Week“, „Glorious Things of Thee Are Spoken“, „Amazing Grace“ (vert. past.)

33 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

susitinka“, „Dievas veikia paslaptingai“. Džonas sukūrė šias giesmes: „Kaip nuostabiai skamba Jėzaus vardas“, „Ateik, mano siela, pasirenk prašyti“, „Kokios nuobodžios ir beprasmės valandos“, „Saugiai dar vieną savaitę“, „Šlovingi dalykai apie Tave pasakojami“ ir, žinoma, „Nuostabi malonė“. Išleidęs jųdviejų giesmyną „Olnio giesmės“ (Olney Hymns), Džonas pasakė, kad tai „bus paminklas, įamžinantis artimos ir brangios draugystės prisiminimą“. Visgi, nepaisant giesmių rašymo terapijos, Kuperio pamišimas sugrįžo. Džonas ir Polė paeiliui būdavo su juo, kad saugotų nuo savižudybės. Kuperis persikėlė į Džono namus, tad Džonas juokaudavo ir kurdavo humoristinius eilėraščius, kuriuos pirmiausia paskaitydavo Kuperiui. Tačiau atrodė, kad niekas nepadeda. Tai buvo įtampos kupinos dienos. Džonas negalėjo kurti giesmių, kai Kuperis taip sunkiai sirgo. Jis rašė: „Mane prislėgė sielvartas ir nusivylimas. Pakabinau savo arfą ant gluosnių...“ Po maždaug metus trukusios sunkios depresijos Kuperis nusišypsojo, išgirdęs vieną iš Džono juokelių. Po to jis greitai pasveiko. Metams bėgant, meilė tarp Džono ir Polės nemažėjo. Kartais Polei tekdavo pasirūpinti senstančiu ir sergančiu tėvu. Tokius išsiskyrimus lydėjo dažni vyro laiškai. Džono laiškuose gausu ir biblinių pastebėjimų, ir humoro, ir naujienų, ir aistringos meilės žodžių, ir šilto rūpesčio. Perskaitykite šias įvairių laiškų, parašytų per trisdešimt penkerius metus, ištraukas: Iš pradžių meilė yra tarsi vaikas, bet metams bėgant ji tampa vis stipresnė. Jaučiu tavo galvos skausmą per atstumą. Namai be tavęs tušti. Ilgiuosi tavęs kiekviename kambaryje. 34 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Be tavęs visada jaučiuosi truputį sutrikęs. Tai sako ne nuolankus tarnas, bet vyras. Ir sako ne per medaus mėnesį, bet dvidešimt trečiaisiais santuokos metais. Negaliu norėti, kad mažiau mane mylėtum, bet dažnai trokštu, jog mažiau dėl manęs nerimautum. Tu, žinoma, buvai mano stabas. Dažnai bijau, kad vis dar juo esi. Varge, kaip tiksliai nubrėžti ribą tarp Dievo dovanų nuvertinimo ir pervertinimo. Viešpaties palaiminimas per trisdešimt penkerius metus subrandino meilės aistrą, ir ji virto tvirta ir nepaprastai švelnia draugyste. Kai pasirašiau: „Tavo labiausiai mylintis ir tau skolingas vyras“, pagalvojau, kad niekada nerasiu žodžių, kurie tiksliai nusakytų, kiek daug esu tau skolingas ir kaip stipriai tave myliu. Tiek fizinė, tiek emocinė Polės sveikata niekada nebuvo labai gera. Dar santuokos pradžioje ją ištiko staigi liga, kuri vis pasikartodavo. Keletą kartų Polė buvo „prikaustyta prie lovos penkis ar šešis mėnesius“, kartais atrodė, jog ji stovi ant mirties slenksčio. Džonas sakė, jog maždaug ketvirtadalį viso laiko Polė sirgo, tačiau tuomet, kai buvo sveika, gyveno pagal įprastą dienotvarkę. Ir Džonas, ir Polė galvojo, kad likusią gyvenimo dalį praleis Olnyje. Jis atmetė kitų bažnyčių kvietimus ir net pasiūlymą tapti Savanos koledžo Džordžijos valstijoje prezidentu. Kaimynystėje tarnavęs dvasininkas sakė: „Dėl per didelio familiarumo Džonas prarado žmonių pagarbą.“ Bažnyčiai dėl nesutarimų grėsė skilimas, o Džonas atrodė bejėgis tai sustabdyti. Po to, kai pražūtingo gaisro liepsnose išnyko didelė Olnio miestelio dalis, Džonas pasiūlė švenčių metu uždrausti kurti laužus. Nors miesto 35 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

valdžia sutiko, Gajaus Fokso dieną šventę girti triukšmadariai pagalvojo, kad Niutonai sugadino jų pasilinksminimą. Triukšmingai žygiavę pagrindine gatve, jie pasuko prie klebonijos. Tai pamatęs, Džono draugas nubėgo pas Niutonus ir pranešė, kad keturiasdešimt ar penkiasdešimt įsiutusių ir apsvaigusių vyrų eina gatve klebonijos link. Polę apėmė siaubas. Ji ėmė panikuoti. Džonas nenorėjo miniai nusileisti, tačiau žinojo, kad Polė su tuo nesutiks. Tad jis nuėjo pas gaujos vadeivą ir papirko jį, kad jie nesiartintų. Vėliau Džonas sakė: „Man gėda dėl šios istorijos.“ Netrukus po to Džoną pakvietė šv. Marijos Vulnot bažnyčia Londone. Jis sutiko, nors pripažino: „Aš pats Londono niekada nebūčiau pasirinkęs.“ Jis suprato, kad tarnavimas Olnyje baigėsi. Londone, kaip ir Olnyje, Niutonų namai tapo tarnavimo centru. „Mano laikas prabėga lankant kitus žmones arba sėdint kaip prijaukintam drambliui... kad kiti ateitų manęs aplankyti“, – savo draugui Kuperiui rašė Džonas. 1788 m., kai Polei buvo penkiasdešimt devyneri, ją vėl apėmė skausmai. Džonui nežinant ji nuėjo pas gydytoją, kuris nustatė, kad jai – krūties vėžys. Polė nenustebo. Pirmiausia ji susirūpino dėl Džono: tokia naujiena jį sugniuždytų. Tad ji pagalvojo, kad geriausia operaciją atlikti tada, kai Džonas bus išvykęs. Taip jis nieko nesužinotų. Tačiau gydytojas nesutiko. Vėžys buvo per daug išplitęs, auglys per didelis. Gydytojas pasakė, kad Polei gyventi liko mažiau nei dveji metai. Iš pradžių atrodė, jog Džonas priėmė šią žinią sunkiau nei Polė. Bandydamas paklusti Dievo valiai, jis prisipažino, kad blaškėsi „kaip pasiutęs bulius garde“. O Polė kurį laiką buvo tvirta. Tačiau tik kurį laiką. Polės sveikatai silpstant ir skausmui vis stiprėjant, Džonas bejėgiškai stebėjo. Kai jai pagerėdavo, Polė uoliai studijuodavo Bibliją. Vėliau Džonas rašė: „Visuomet turiu jos Bibliją. Nesiskirčiau su ja nė už pusę 36 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


1. Protingoji mano patarėja. Džonas ir Polė Niutonai

Vatikano rankraščių. Joje beveik kiekvienos reikšmingos eilutės, nuo pat knygos pradžios iki pabaigos, paraštėje pieštuku jos ranka parašytas komentaras“, – didžiavosi ja Džonas. „Tačiau rudenį jos mintys sumišo. Pamažu Polė prarado ne tik guodžiantį domėjimąsi Biblija, bet ir apskritai sveiką nuovoką. Todėl ji nepaprastai norėjo numirti... Tai pakelti buvo tikrai sunku. Be to, nusilpo ir jos prisirišimas prie manęs. Ji kalbėjo su manimi abejingai.“ Nors šie pokyčiai Džonui buvo sunkūs, jis neprarado vilties nei dėl jos meilės Dievui, nei jam pačiam. „Sakyti, kad ji netikėjo Dievu, tas pats, kaip sakyti, jog ji nemylėjo savo vyro visus keturiasdešimt metų.“ Po maždaug dviejų nerimo ir kovų kupinų savaičių Polė atgavo įprastą nusiteikimą, tačiau jos sveikata nuolat silpo. Prieš 1790 m. Kalėdas Polė mirė. Jai buvo šešiasdešimt vieneri. Džonas rašė: „Kai mirė mano žmona, atrodė, kad su ja mirė visas pasaulis.“ Dar prieš jai išeinant, Džonas grūmėsi su sielvartu ir emocine agonija. Jis pasakojo: „Maždaug du ar tris mėnesius prieš jos mirtį, kai pirmyn atgal vaikščiojau po kambarį, berdamas padrikas maldas, sklindančias iš sielvarto draskomos širdies, staiga mane apšvietė mintis: „Tikrai Viešpats padės man, jei tik noriu, kad padėtų.“ Jis baiminosi, kad gali ilgam panirti į „nenaudingą širdgėlą“. Tad po žmonos mirties Džonas dirbo daugiau nei bet kada. „Bijau sėdėti namie ir panirti į apmąstymus apie netektį. Todėl vaikščiojau gatvėmis, jau kitą dieną aplankiau kai kuriuos draugus. Neturėjau teisės skųstis. Žvelgiau į ją tarsi į Dievo man suteiktą paskolą, kurią Jis turėjo teisę atsiimti, kada tik panorėjęs.“ Džonas toliau pamokslavo Londono bažnyčioje, kol perkopė aštuoniasdešimtmetį. Draugas pasiūlė atsisakyti pamokslavimo, bet Džonas tarė: „Negaliu liautis. Ką?! Ar senas Afrikos piktžodžiautojas liausis, kol gali kalbėti?“ 37 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


ROMANTIŠKAS „GRUOBLĖTŲ DEIMANTŲ“ GLUDINIMAS

Džonas mirė 1807 m., praėjus septyniolikai metų nuo Polės iškeliavimo anapilin. Ant jo antkapio buvo užrašyta: „Džonas Niutonas, kadaise buvęs bedievis ir ištvirkėlis, vergų pirklys Afrikoje, mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus nepaprastos malonės išsaugotas ir atnaujintas; jam buvo aleista ir skirta pamokslauti tikėjimą, kurį taip ilgai jis siekė sunaikinti.“ Bedievis ir palaidūnas buvo palaimintas nuostabia santuoka. Po Polės mirties Džonas išleido knygą „Laiškai žmonai“ (Letters to a Wife), kurioje jis teigė: „Ji buvo malonioji bendrakeleivė, mylimiausia draugė, protingoji patarėja. Aš retai, jei apskritai buvo tokių atvejų, gailėjausi, kad elgiausi taip, kaip ji patarė. Ir beveik visuomet, pasielgęs priešingai, įsitikindavau, kad klydau...“

Bibliografija Newton, John, „Cardiphonia“. Philadelphia: Presbyterian Board of Education, n. d. Newton, John, Letters of John Newton. Edinburgh: Banner of Truth, 1960. Newton, John, Letters to a Wife. London: W. Oliver, 1793. Newton, John, Out of the Depths. Reprint. New Canaan, Conn.: Keats, 1981 Newton, John, The Works of John Newton. New Haven: Nathan Whiting, 1826. Pollock, John. „Amazing Grace“. San Francisco: Harper and Row, 1981.

38 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


V

iljamas Dž. Pitersenas yra leidyklų Fleming H. Revell ir Chosen Books vyriausiasis redaktorius. Anksčiau jis buvo leidinių Eternity Magazine ir Evangelical Newsletter redaktorius, taip pat žurnalų Christian Life ir Christian Bookseller Magazine vyriausiasis redaktorius. Dr. Pitersenas taip pat buvo Evangelical Press Association prezidentas. Jis su žmona Ardita užaugino tris vaikus. Viljamas Dž. Pitersenas parašė daugiau nei dvidešimt knygų.

515 © Pateiktas tekstas yra VšĮ „Reformatų literatūros centras“ nuosavybė.


William J. Petersen „25 stebinančios santuokos“ – Vilnius: Reformatų literatūros centras, 2015. – 516 p.

Iš anglų kalbos vertė Viorelas Visockas Redagavo Audronė Kriaučiūnienė Koregavo Žaneta Lazauskaitė, Dalia Janušaitienė Recenzavo Julius Jonušas Viršelio dailininkė ir maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė

Leidėjas VšĮ „Reformatų literatūros centras“ Pylimo g. 31–6, LT-01309 Vilnius Tel. / faks. (8~5) 262 56 34 Mob. 8 607 57377 El. p.: info@reformatuknygos.lt REFORMATŲ KNYGYNAS INTERNETE www.reformatuknygos.lt

2015-05-15 32,25 leidyb. apsk. l. Tiražas 1000 egz.

Spausdino spaustuvė „Balto Print“ Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.