Valstybę atkūrusiai Lietuvai reikėjo stiprinti šalies ekonomiką, užtikrinti tvarią valstybės raidą, todėl jau pirmaisiais metais valstybės institucijos stengėsi plėsti tarptautinę prekybą. Iki 1940 m. Lietuvos Respublika sudarė daugiau nei 60 prekybos sutarčių su 26 Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybėmis; tai didžiausia dvišalių sutarčių grupė. Prekybos sutartys buvo sudarytos su Argentina, Austrija, Belgija ir Liuksemburgu, Brazilija, Čekoslovakija, Danija, Didžiąja Britanija ir jos kolonijomis, Estija, Graikija, Islandija, Italija, Japonija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Kanada, Latvija, Lenkija, Nyderlandais, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Sovietų Sąjunga, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.

Tarptautinės prekybos sutartys turėjo palengvinti sąlygas vystyti verslą, taip pat apsaugoti Lietuvos rinką. To meto Vakarų valstybėms Lietuva buvo patraukli žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, o Lietuva iš užsienio valstybių įsiveždavo prekių, pramonės dirbinių ir žaliavų, kurių negalėjo pasigaminti ar išgauti savo krašte. Prekybos sutartimis buvo apibrėžiamos sąlygos, kuriomis susitariančių valstybių piliečiai galėjo verstis verslu kitoje šalyje, nustatyta teisė turėti nuosavybę kitoje valstybėje, nurodytos mokestinės prievolės ir tarifų lengvatos, taip pat prekių tranzito sąlygos, įtraukti įsipareigojimai saugoti prekių ženklus, numatyti ginčų sprendimo būdai. Prekybos sutartyse buvo įtvirtinti abipusiškumo ir didžiausio palankumo principai. Į Lietuvos pasirašytas sutartis buvo įtraukta Baltijos klauzulė – tai reiškia, kad kita valstybė negalėjo pretenduoti į prekybos lengvatas, kurias Lietuva buvo suteikusi ar ateityje suteiks Latvijai ir Estijai (pradžioje Baltijos klauzulė apėmė ir Suomiją). Nors prekybos sutartys būdavo tipinės, tačiau kiekviena iš jų turėjo tam tikrų ypatybių, nebūdingų kitoms sutartims. Vienos buvo laikinojo pobūdžio – sudarytos pasikeičiant notomis, kitose būdavo pabrėžiamas laivininkystės aspektas; sutartyje su Austrija aptartos prekių, skirtų parodoms, mugėms ir konkursams, laikino įvežimo sąlygos; sutartyje su Islandija numatyta, kad Lietuva negalės sau reikalauti specialių lengvatų, kurias Islandija yra suteikusi arba ateityje suteiks Danijai; sutartyje su Portugalija Lietuva įsipareigojo saugoti „Porto“, „Madeira“, „Moscatel de Setubal“ ir „Carcavelos“ vyno kilmės nuorodas ir neleisti prekiauti jų klastotėmis Lietuvoje; sutartyje su Latvija numatytos specialios muitų tarifų lengvatos iš Latvijos įvežamoms prekėms, tokioms kaip rūkyta strimelė, automobilių detalės, radijo aparatai, iš Lietuvos į Latviją eksportuotos žąsys, metalinės tvirtinimo detalės, ąžuolo mediena ir kt.

Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu , buvo pasirašyta 1924 m. birželio 10 d. Lietuvos sostinėje Kaune. Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas ir Nyderlandų Karalystės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Willem L. F. C. Chevalier de Rappard99 Sutartis buvo sudaryta prancūzų kalba, dviem egzemplioriais. Lietuvos Respublikos Seimas šią sutartį Lietuvos Respublikos vardu ratifikavo 1926 m. kovo 24 d. Kaune100, ji įsigaliojo tą pačią dieną101. Tai buvo laikinoji sutartis, kurią ateityje turėjo pakeisti nuolatinė. 1925 m. gegužės 26 d. sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos Sekretoriate102

Prekybos sutartį, sudarytą Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu , sudarė 10 straipsnių, kuriuose numatyti abiejų valstybių prekybos, pašto sričių santykiai. Sutartyje apibrėžtos Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės fizinių ir juridinių asmenų teisės, susijusios su prekyba ir pramone, abiejose valstybėse. Sutartimi įsipareigota laikytis didžiausio palankumo statuso, kuris buvo grindžiamas nediskriminavimo principu, t. y. žemės ūkio ir pramonės gaminiams numatyta taikyti tokius pat mokesčius ir muitų tarifus, kaip ir kitoms didžiausio palankumo valstybėms, tačiau šis statusas netaikytas pasienio susisiekimui ir prekybai. Į sutartį buvo įtraukta Baltijos klauzulė, t. y. Suomijai, Latvijai ir Estijai buvo suteikta daugiau prekybos lengvatų, į kurias negalėjo pretenduoti Nyderlandai. Taip pat buvo nustatytas laisvas prekių tranzitas

99 Prekybos sutartis, sudaryta Lietuvos ir Olandijos notų pasikeitimo būdu, in: Vyriausybės žinios, 1926-07-21, Nr. 231, p. 21–25.

100 Lietuvos Respublikos Seimo 1926 m. kovo 24 d. 244-is posėdis, in: Seimo stenogramos, [Kaunas, 1926], p. 8.

101 Dvišalių sutarčių sąrašas, p. 358.

102 Ibid.

Lithuania, which had just restored its statehood, had to strengthen the country’s economy and ensure sustainable state development, which is why already in the first years, state institutions went to great effort to develop international trade. Up to 1940 the Republic of Lithuania signed more than 60 trade treaties with 26 European, Asian, North and South American countries; this makes up the largest group of bilateral treaties. Trade treaties were entered into with Argentina, Austria, Belgium, Luxembourg, Brazil, Czechoslovakia, Denmark, Great Britain and its colonies, Estonia, Greece, Iceland, Italy, Japan, the United States of America, Canada, Latvia, Poland, the Netherlands, Norway, Portugal, France, Romania, the Soviet Union, Finland, Sweden, Hungary and Germany. International trade treaties were meant to create easier conditions for the development of enterprises, as well as to protect Lithuania‘s market. In the eyes of Western states at the time, Lithuania was an attractive exporter of agricultural products, while Lithuania imported goods, industrial products and raw materials from abroad that it could not produce or source within its own territory. Trade treaties outlined the conditions according to which citizens of the party states could engage in business in another country or own property in another state according to defined laws; they also indicated the tax duties and tariff concessions that applied, conditions for the transit of goods, obligations to protect trademarks and outlined procedures for resolving arguments. Trade treaties confirmed the principles of mutuality and most favourable status. The Baltic clause was incorporated into treaties signed by Lithuania – that is, another state could not lay claim to trade concessions that Lithuania had granted or would in the future grant to Latvia or Estonia (initially, the Baltic clause also included Finland). Even though trade treaties were mostly standard affairs, each one featured certain conditions not found in other treaties. Some were of a temporary nature, i.e., entered into via the exchange of diplomatic letters, others highlighted the shipping aspect; a treaty with Austria discussed conditions for the temporary import of goods intended for exhibitions, trade fairs and tenders; a treaty with Iceland outlined that Lithuania would not be able to demand the special concessions Iceland had or would in the future grant to Denmark; in the treaty with Portugal, Lithuania was obliged to protect signs and labels indicating the origin of the “Porto”, “Madeira”, “Moscatel de Setubal” and “Carcavelos” wines and to ensure their imitations could not be sold in Lithuania; the treaty with Latvia defined special customs tariff concessions for goods brought in from Latvia, such as smoked herring, car parts and radio receivers, and for Lithuanian geese, metal fastening parts, oak timber and other items being imported into Latvia.