Stilius

2024 m. sausio 25– 31

Nr. 4

Legendinis žurnalas

SOTERA ŠVEIKAUSKAITĖ nėrė į naujus vandenis Nepaprastas LIETUVĖS KELIAS į geriausias virtuves KATE MOSS: mano tylus kerštas – sėkmė

AIVARAS IR INGA STUMBRAI: „Pagaliau pasiryžome!“ Kaina TIK

1,79 Eur

Ka­ra­m e­l ė Prestižiniai „ICCA Dubai“ kursai, kuriuos laimėjo Sotera, kainuoja nuo 5 tūkst. eurų, tad prarasti tokios galimybės lietuvė nenorėjo – užsirašė į juos pati.

už nar­ko­ti­kus, ne­su nė kar­to gir­dė­ju­si apie nar­ko­ti­nes me­džia­gas, pla­ti­na­mas mo­kyk­ lo­se, kaip kad gir­di­me ži­nio­se iš Lie­tu­vos. Gal­vo­da­ma apie vai­kus Du­ba­ju­je jau­čiuo­ si sau­ges­nė ir šio­je sri­ty­je“, – „Sti­liui“ pa­ sa­ko­jo So­te­ra.

D

u­ba­jus itin lais­vas ir at­vi­ras tu­ris­ tams, už­sie­nie­čiams. O kul­tū­rų skir­tu­mai jau­nos mo­ters ne­gąs­ di­na – prie jų šei­ma pri­si­de­ri­na be di­de­ lių pas­tan­gų. „Ži­no­me ir ger­bia­me vie­ti­nes tra­di­ci­ jas, kad jei eina­me į ko­kias nors vals­ty­bi­ nes įs­tai­gas, rei­kia ap­si­reng­ti už­da­res­nius dra­bu­žius, pri­si­deng­ti. Ir pre­ky­bos cent­ ruo­se ma­to­me mal­dai ant ke­lių puo­lan­ čius žmo­nes – jiems nes­var­bu, kur mels­ tis, kai atei­na tam lai­kas. Čia nie­kas į juos nek­rei­pia dė­me­sio, ger­bia mu­sul­mo­nų tra­di­ci­jas. Mes esa­ me čia sve­čiai, už­sie­nie­čiai, tad ir pri­si­ tai­ko­me prie jų kul­tū­ros, re­li­gi­jos, pap­ ro­čių“, – pa­sa­ko­jo lie­tu­vė. So­te­ra įsi­ti­ki­nu­si, kad kar­tais rei­kia išei­ti iš sa­vo kom­for­to zo­nos ir im­tis veik­los, ku­ri gal­būt pa­tin­ka ma­žiau nei ki­tos, – ban­dy­da­mas iš­mok­ti ko nors, ko ne­mėgs­ta, žmo­gus to­bu­lė­ja ir kei­čia­si. To­kių min­čių jai ky­la kas ke­le­rius me­tus.

Nė­rė į nau­jus van­de­nis N Du­ba­ju­je, su šei­ma – vy­ru ir dviem duk­te­ri­mis – šiuo me­tu įsi­kū­ru­si tink­la­raš­ti­nin­kė So­te­ra Švei­kaus­kai­tė (32 m.) nė­rė į nau­jus van­de­nis. La­biau val­gy­ti nei ga­ min­ti vi­sa­da mė­gu­si mo­te­ris me­tė sau iš­šū­kį – ku­li­ na­ri­jos mo­ko­si vie­no­je gar­siau­sių pa­sau­lio mo­kyk­lų.

„Eisiu, mokysiuosi ir stengiuosi pasisemti visko, kas geriausia“, – šypsojosi Sotera Šveikauskaitė, kurios šeimai ši nauja jos patirtis kol kas kelia smagų juoką ir nuostabą.

-4-

S

Lau­ra BUL­VY­DĖ

otera atvira – ne kartą Dubajuje atostogavo, tad nusprendė dar labiau prisijaukinti šią šalį. Anksčiau šeima kurį laiką gyveno tarp Ispanijos ir Lietuvos. Čia ir nuos­ta­bus oras, ir be­ga­lė pra­mo­gų, džiu­ gi­na ir jū­ra. „Čia yra vis­kas, ko rei­kia mū­sų šei­mai. Ga­li­my­bių mies­tas ir vers­lui, ir dėl pra­

mo­gų, veik­los. Me­tai bė­ga, duk­roms – aš­ tuon­me­tei Are­tei ir net­ru­kus tre­čią­jį gim­ ta­die­nį mi­nė­sian­čiai Ad­ria­nai – pra­si­dės rim­tes­ni moks­lai, tai ka­da, jei da­bar? Taip atsidūrėme Dubajuje ir šiuo metu gyvename tarp šios šalies ir Lietuvos. Man bu­vo itin svar­bu, kad jaus­tu­mės sau­giai, – nu­si­kals­ta­mu­mas Du­ba­ju­je la­bai ma­žas. Re­gio­ne, ku­ria­me gy­ve­no­me Is­pa­ ni­jo­je, nuo­lat gir­dė­da­vo­me apie va­gys­tes. Be to, Du­ba­ju­je itin griež­tos baus­mės

-5-

au­ja pa­tir­tis lie­tu­vę pa­si­ga­vo ir Du­ba­ju­je. Mo­te­ris juo­kė­si, kad vi­ sa­da bu­vo ta, ku­ri la­biau mėgs­ta val­gy­ti, o ne ga­min­ti. Jos pla­nuo­se nie­ ko, su­si­ju­sio su mais­to ga­mi­ni­mu, nie­ ka­da ne­bu­vo. Ta­čiau ap­si­lan­kiu­si mais­ to fes­ti­va­ly­je, į ku­rį bu­vo pak­vies­ta kaip tink­la­raš­ti­nin­kė, So­te­ra ne­ti­kė­tai lai­mė­ jo vie­nos gar­siau­sių pa­sau­ly­je ku­li­na­ri­ jos mo­kyk­lų – Tarp­tau­ti­nio ku­li­na­ri­jos me­no cent­ro („IC­CA Du­bai“) – kur­sus. „Ši mo­kyk­la yra tarp de­šim­ties ge­riau­ sių ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lų pa­sau­ly­je. Pa­bai­gę moks­lus čia vir­tu­vės še­fai la­bai lau­kia­mi ir dir­ba ge­riau­siuo­se pa­sau­lio res­to­ra­nuo­ se. Du­ba­ju­je šių kur­sų ab­sol­ven­tams ga­ ran­tuo­ja­mos dar­bo vie­tos. Pir­ma ma­no min­tis bu­vo lai­mė­tus kur­ sus pa­do­va­no­ti vy­rui – jis la­bai mėgs­ta ga­ min­ti, bet or­ga­ni­za­to­riai ne­lei­do nie­kam per­leis­ti lai­mė­ji­mo. Nie­ka­da ne­mė­gau ga­ min­ti, tin­gė­da­vau po to tvar­ky­ti vir­tu­vę. Ži­no­ma, bū­da­ma ma­ma ga­mi­nu vai­kams, o kar­tu ir sau, bet man tai nie­ka­da ne­tei­kė

At­v i­rai

Tre­čios at­ža­los

LAU­KIA SU JAU­DU­LIU Ind­rė ŠLI­KAI­TĖ

A

pie tai, kad jųd­vie­jų su vers­ li­nin­ku Aiva­ru Stumb­ru (40 m.) na­muo­se po dau­giau nei de­šimt­me­čio vėl krykš­taus kū­di­kis, ži­no­ma mo­te­ris ar­ti­ mie­siems pra­ne­šė per Ka­lė­das. Kiek vė­liau šia ži­nia pa­si­da­li­jo ir su bi­čiu­liais bei ger­bė­ jais. Sep­ty­nis mė­ne­sius nus­lėp­ti nėš­tu­mą In­gai ne­bu­vo leng­va, bet pa­vy­ko. Žur­na­lui „Sti­lius“ vers­li­nin­kė pa­sa­ko­jo, kad apie tre­čią vai­ke­lį juo­du su vy­ru svars­ tė ne vie­nus me­tus, kol pa­ga­liau tam pa­ si­ry­žo, o aki­mir­kos, kai iš­girs po šir­di­mi ne­šio­ja­mo ma­žy­lio pir­mą­jį klyks­mą, po­ra lau­kia su jau­du­liu.

DARIAUS KUČIO NUOTR.

– Tu­ri­te du ge­ro­kai vy­res­nius vai­kus – 17-me­tę Es­te­lą ir 13-me­tį Gab­rie­lių. Kaip ki­lo min­tis su­si­lauk­ti dar vie­nos at­ža­los? – Aiva­ras nuo pat mū­sų ves­tu­vių no­ rė­jo 5 vai­kų, o aš vi­są lai­ką įsi­vaiz­da­vau sa­vo šei­mą, ku­rio­je auga du vai­kai. Man vi­sa­da at­ro­dė, kad svar­biau­sia ne vai­kų skai­čius, o kiek lai­ko, dė­me­sio jiems ga­ li skir­ti ir jais pa­si­rū­pin­ti. Bū­tent per pas­ta­ruo­sius me­tus, kai su vy­ru pra­dė­jo­me rim­čiau kal­bė­ti apie tre­ čią vai­ke­lį, pa­ma­čiau, kad mū­sų vai­kai jau užau­go ir tė­vų rū­pes­čio jiems rei­kia vis ma­žiau, o kaž­kuo rū­pin­tis vis dar no­ri­si... Ša­lia sa­vęs tu­riu nuos­ta­bų vy­rą, su ku­ riuo vi­sa­da jau­čiuo­si sau­gi ir my­li­ma, ku­ris be ga­lo at­si­da­vęs ir my­lin­tis sa­vo šei­mą, pil­do vi­sas mū­sų sva­jo­nes, tad ir nu­ta­rė­ me su­si­lauk­ti dar vie­no ste­buk­lė­lio. – Sa­ko­ma, kad kuo vy­res­nė mo­te­ris, tuo pas­to­ti vis sun­kiau. Ar su tuo su­si­dū­rė­te? – Ne, tik­rai ne. – Ka­da pa­ju­to­te, kad esa­te ne­be vie­na?

-8-

„Nie­kas ne­si­ti­kė­jo ir nė neį­ta­ rė, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis mes pas­ta­rai­siais mė­ne­siais gy­ve­ no­me“, – šyp­te­li vers­li­nin­kė In­ga Stumb­rie­nė (40 m.), praė­ ju­sių me­tų pa­bai­go­je pra­ne­šu­ si, kad lau­kia­si tre­čios at­ža­los.

– Esu ga­na jaut­ri, tad jau grį­žu­si iš Mal­ dy­vų sup­ra­tau, kad sa­vi­jau­ta pa­si­kei­tė. Iš­ kart pas­kam­bi­nau sa­vo gy­dy­to­jai ir ki­tą die­ną pas ją nu­vy­kau. Ji pat­vir­ti­no, kad lau­kia­mės tre­čio vai­ke­lio. – Kaip šis jū­sų nėš­tu­mas, jau bran­des­ nia­me am­žiu­je, ski­ria­si nuo iki tol bu­vu­sių? – Tie­są sa­kant, ne­jau­čiu jo­kio skir­tu­ mo. Pa­me­nu, kai lau­kiau­si Es­te­los, bū­da­ vo die­nų, kai lai­ką leis­da­vau itin ak­ty­viai, be jo­kių ne­ga­la­vi­mų. Ta­čiau pri­si­me­nu ir to­kius mo­men­tus, kai bū­da­vo su­dė­tin­ ga net pa­kil­ti iš lo­vos. Taip yra ir da­bar.

Aivaras nuo pat mūsų vestuvių norėjo 5 vaikų, o aš įsivaizdavau šeimą, kurioje auga du vaikai. Inga Stumbrienė

Vi­sa­da sten­giuo­si gy­ven­ti svei­ką ir ak­ ty­vų gy­ve­ni­mą – svei­kai mai­tin­tis, pri­si­ ži­ūrė­ti. Iš tie­sų kiek­vie­nam nėš­tu­mui la­ bai at­sa­kin­gai ruo­šiau­si. Šiuo me­tu jau­čiuo­si pui­kiai, nors tru­pu­ tį jau­čiu di­des­nį nuo­var­gį, bet kiek ga­liu, bū­nu ak­ty­vi, spor­tuo­ju. Juk svar­biau­sia – sup­ras­ti, kad vi­si ne­ga­la­vi­mai yra la­bai lai­ ki­ni ir dar dėl to­kio svar­baus tiks­lo. – Kaip ži­nią, kad lau­kia­tės, pra­ne­šė­ te vy­r ui? Ko­kia bu­vo jo reak­ci­ja? – Vos tik pra­dė­jau jaus­ti pir­muo­sius po­ žy­mius ir ne­ga­la­vi­mus, Aiva­rui iš kar­to apie tai pa­sa­kiau. Jis ži­no­jo, kad vyk­siu pas dak­ ta­rę, o kai tai pa­sit­vir­ti­no, la­bai ap­si­džiau­gė. – Kaip į tai rea­ga­vo vai­kai?

-9-

– Vai­kams ši ži­nia bu­vo ne­ti­kė­ta, ta­ čiau reak­ci­ja taip pat bu­vo la­bai džiaugs­ min­ga. Jie su ne­kant­ru­mu lau­kia bro­liu­ ko ar se­su­tės. – O kaip tai priė­mė šei­ma – tė­vai Lai­ ma ir Ro­lan­das, Aiva­ro tė­vai, mo­čiu­tės? – Ga­na il­gai nėš­tu­mą lai­kė­me pas­lap­ ty­je, tad vi­sai gi­mi­nei apie vai­ke­lį pra­ne­ šė­me per Ka­lė­das. No­rė­jo­me, kad kaip ir kiek­vie­nas pas­kel­bi­mas apie šei­mos pa­ gau­sė­ji­mą, taip ir šis bū­tų ypa­tin­gas. Vi­si la­bai ap­si­džiau­gė. – Nuo vi­suo­me­nės šią ži­nią slė­pė­te 7 mė­ne­sius. Kaip jums pa­vy­ko? Juk per tą lai­ką da­ly­va­vo­te dau­gy­bė­je ren­gi­nių, da­ li­jo­tės įvai­rio­mis aki­mir­ko­mis, ne­su­kel­da­ ma jo­kio įta­ri­mo... – Ma­nau, kad mums pa­dė­jo tai, jog nie­kas to ne­si­ti­kė­jo ir neį­ta­rė, kad pla­ nuo­ja­me tre­čią vai­ke­lį. Iš tie­sų bū­da­mi vie­šu­mo­je, man at­ro­do, pui­kiai mo­ka­me sau­go­ti sa­vo pri­va­tų šei­mi­nį gy­ve­ni­mą. – Ko­dėl apie tai ne­no­rė­jo­te pra­neš­ ti anks­č iau? – Ma­nau, kad su­vei­kė itin stip­rus mo­ ti­niš­kas ins­tink­tas kuo il­giau vai­ku­tį sau­ go­ti. O vė­liau tie­siog nusp­ren­dė­me, kad, kaip ir apie anks­tes­nius nėš­tu­mus, tiek tė­ve­liams, tiek drau­gams no­ri­me pra­ neš­ti ypa­tin­gai. – Ka­dan­gi tiek lai­ko slė­pė­te, nea­be­jo­ ti­nai rei­kė­jo me­luo­ti ar dėl kaž­ko iš­si­su­ ki­nė­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te la­biau­siai įsi­min­ti­ ną is­to­ri­ją... – Me­luo­ti vi­sai ne­mo­ku, ži­no­jau, kad bū­čiau iš­kart pri­gau­ta, tad to da­ry­ti tik­rai ne­te­ko, ta­čiau gud­riau iš­si­su­ki­nė­ti rei­kė­ jo. Pil­ve­lio ga­na il­gai ne­bu­vo ma­ty­ti, bet drau­gės iš­kart pra­dė­jo įta­ri­nė­ti, kai per

Pa­ž in­t is

Vingiuotas

„TOMS ZALITIS PHOTOGRAPHY“ NUOTR.

LIE­TU­VĖS KE­ L IAS į ge­riau­sias vir­tu­ves

Pa­tek­ti tarp iš­rink­tų­jų BBC te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Mas­terC­hef: The Pro­fes­sio­nals“ („Vir­tu­vės meist­ras: pro­fe­sio­na­lai“) įma­no­ma tik tai neei­li­niams vir­tu­vės meist­rams. Pir­mo­ji lie­tu­vė, nu­si­fil­ma­vu­ si šia­me ku­li­na­ri­jos rea­ly­bės šou, Eve­li­na Stri­pei­ky­tė (29 m.) jau ne vienus me­tus dir­ba „Mic­he­lin“ žvaigž­du­tė­mis įver­tin­ tuo­se res­to­ra­nuo­se Ško­ti­jo­je. Jos ke­ly­je iš Ši­le­lio kai­mo Kau­no ra­jo­ne į eli­ti­nes vir­tu­ves net­rū­ko ir ri­zi­kin­gų po­sū­kių.

- 12 -

- 13 -

Mo­z ai­k a

GRA­ŽIOS MO­TERS

vei­dai

Neį­ti­kė­ti­nai gar­si ir my­li­ma ak­to­ rė Ju­lia Ro­berts (56 m.) yra vie­na ži­no­miau­sių mo­te­rų pa­sau­ly­je, bet kar­tu ir vie­na iš tų, apie ku­rią ži­no­ me ne­la­bai daug. Žur­na­lo „Vo­gue“ vir­še­lį pa­puo­šu­si Ho­li­vu­do žvaigž­ dė at­vi­ra­me in­ter­viu prask­lei­dė pas­lap­ties šy­dą ir pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo san­tuo­ką, grakš­taus am­žė­ji­ mo pas­lap­tis ir sėk­mės for­mu­lę.

I

š­gir­du­si komp­li­men­tą, kad lai­kas jai ne­pa­val­dus ir išo­riš­kai ji vi­sai ne­pa­si­ kei­tė nuo tų lai­kų, kai su­vai­di­no pir­ muo­sius gar­sius sa­vo vaid­me­nis, Ju­lia tik šyp­te­lėjo: „Tai ne­tie­sa, – ir pri­dū­ rė: – Abu ma­no tė­vai – la­bai ge­rų ge­nų. Ne­ sa­kau, kad ne­su pa­si­kei­tu­si, juk ma­čiau To­ mo Hank­so ir sa­vo nuot­rau­ką iš vie­no se­no fil­mo! Abu ten at­ro­do­me tar­si iš­ly­gin­ti.“ Jos am­ži­nos jau­nys­tės pas­lap­tis – ge­ri ge­nai, vi­sa­ver­tis gy­ve­ni­mas ir mei­lė. Ju­lia ti­ki žmo­nių mei­lės ga­lia, o vy­ras (ki­no ope­ ra­to­rius Da­nie­lis Mo­de­ras, už ku­rio Ju­lia iš­te­kė­jo 2002-aisiais) ją my­li taip stip­riai, kad mo­te­ris jau­čia­si be ga­lo lai­min­ga. Lai­ min­ga ji jau­čia­si ir ta­da, kai ma­to lai­min­ gus žmo­nes, nes­var­bu, kiek jiems me­tų. „Pran­cū­zų ki­no ak­to­rė Anouk Aimee prieš dau­ge­lį me­tų, kai bu­vau la­bai jau­na ir man nė į gal­vą nea­tė­jo, kad ka­da nors tu­rė­siu raukš­lių, man pa­sa­kė: „Iki 50 me­ tų gy­ve­ni sa­vo vei­du, o pas­kui gy­ve­ni iš sa­vo vei­do.“ Nie­ka­da ži­ūrė­da­ma į veid­ ro­dį ne­ma­tau Ju­lios Ro­berts – gar­se­ny­ bės – vei­do. Vi­sa­da – tik sa­vą­jį. Ne­ga­liu sa­vęs taip skirs­ty­ti. Pats so­fis­ tiš­kiau­sias skir­tu­mas tarp ma­nęs, ku­rią

vi­si pa­žįs­ta ir ta­pa­ti­na su fil­mais, ir ma­ nęs, ku­ri klai­džio­ja po pre­ky­bos cent­rus, – bu­vi­mas su ma­kia­žu ir be jo. Kar­tais net neat­pa­žįs­tu sa­vo vei­do. Gal­vo­ju: „Kas čia veid­ro­dy­je?“ – šyp­so­josi Ho­li­vu­do ak­to­rė. Nors nie­ka­da nes­tu­di­ja­vo ak­to­rys­tės me­no, Ju­lia fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je prieš ka­me­ras jau­čia­si pui­kiai. O nu­vy­ku­si į pre­ky­bos cent­rą jau­čia, kad žmo­nės jo­je ma­to pa­žįs­ta­mą vei­dą ir nesivaržo klaus­ da­mi kas­die­nių da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, ko­dėl taip nu­si­kir­po­te plau­kus? „To­kie klau­si­mai nė­ra ne­man­da­gūs. Taip yra to­dėl, kad žmo­nės jau­čia­si ma­ ne pa­žįs­tan­tys, lyg kiek­vie­ną sek­ma­die­ nį baž­ny­čio­je sė­dė­čiau už jų. Tai tas jaus­ mas, kai jau­ti, sup­ran­ti žmo­gų, ku­rio net ne­pa­žįs­ti. Ti­kiu, kad dau­ge­ly­je sa­vo vaid­me­nų bu­ vau pa­na­ši į sa­ve. Bet aš pa­ti nie­ka­da ne­si­ jau­čiau vai­di­nan­ti sa­ve. Tie­są sa­kant, vie­nas sun­kiau­sių fil­mų man bu­vo „No­ting Hi­las“ (1999 m.), ku­ria­me vai­di­nau ak­to­rę! Man bu­

- 40 -

vo taip ne­pa­to­gu! Net ne­ži­no­jau, kaip vai­ din­ti tą mo­te­rį“, – „Vo­gue“ sa­kė žvaigž­dė. Vis dėl­to J.Ro­berts tu­ri ir griež­tą­ją sa­ vo pu­sę. Nors sa­ve ji ma­to kaip at­vi­rą as­ me­ny­bę, yra ties­mu­ka, ži­no – pa­sau­ly­je yra daug žmo­nių, ku­riems ji at­ro­do itin griež­ta. „To­kia kai kam gal­būt at­ro­dau to­dėl, kad esu są­ži­nin­ga ir vi­sa­da sa­kau, ką ma­nau. Bet vi­sa­da sten­giuo­si bū­ti ma­lo­ni“, – sa­kė ji. – Ki­tas jū­sų vei­das yra fe­mi­nis­ti­nis. Esa­ te gar­si ir vai­di­na­te nuo 21 me­tų. Ar jau­ čia­te at­sa­ko­my­bę mo­te­rims, kai ren­ka­tės, kaip elg­tis fil­muo­se ir gy­ve­ni­me? Ar ka­da nors pa­gal­vo­ja­te: „Aš kaž­kam ats­to­vau­ ju?“ – ak­to­rės pak­lau­sė Ric­har­das Cur­ti­ sas – bri­tų sce­na­ris­tas, pro­diu­se­ris ir ki­no re­ži­sie­rius, vie­nas sėk­min­giau­sių Di­džio­jo­ je Bri­ta­ni­jo­je, „Vo­gue“ žur­na­lui kal­bi­nęs le­ gen­di­nę ak­to­rę. Be­je, jis – ir fil­mo „No­ting Hi­las“, ku­ria­me J.Ro­berts vai­di­no su Hugh Gran­tu, sce­na­ri­jaus auto­rius.

„Žmonės jaučiasi mane pažįstantys, lyg kiekvieną sekmadienį bažnyčioje sėdėčiau už jų. Tai tas jausmas, kai jauti, supranti žmogų, kurio net nepažįsti“, – apie įvairius klausimus gatvėje jai užduodančius gerbėjus sakė aktorė.

- 41 -