Stilius

GIEDRIUS LEŠKEVIČIUS pasauliu grožisi iš aukštai

ARNAS

JURSKIS –apie laimę, tikslus ir laisvę

KATAŽINĄ

ZVONKUVIENĘ labiausiai gąsdina nežinomybė

PATRIKAS RIBAS:

„Kai sutikau Vaivą, supratau, kad jau nebenoriu blaškytis“

Kiekvienas skrydis lepina žadą atimančiais vaizdais

Jau

septyniolika metų renginių vedėjas, muzikan­

tas ir oreivis Giedrius Leškevičius (42 m.) į bundančią ar vakarėjančią sostinę žvelgia iš aukštai. Kasmet daugiau kaip 100 kartų žmones oro balionu paskraidinantis vyras Vilnių vadina ne tik Lietuvos, bet visos Europos oro balionų sostine.

Indrė ŠLIKAITĖ

Priežastis paprasta – Vilnius yra vienas iš nedaugelio miestų bei sostinių pasaulyje, kur vis dar galima skraidyti oro balionais.

Kone kiekvieną vasaros rytą ir vakarą, kai tik leidžia oro sąlygos, drauge su klientais Giedrius džiaugiasi žadą atimančiais vaizdais iš paukščio skrydžio ir iki šiol sezono uždaryti dar neskuba. Ruduo Giedriui – vienas gražiausių metų laikų.

„Tuomet pasikeičia spalvos – visur aplink gamta raudonuoja, geltonuoja. Prasideda pats spalvų, rūko grožis“, – interviu pradžioje šyptelėjo jis.

– Va sarą oras buvo per mainingas. Ar leido jums, oreiviams, pa simėgauti skrydžiais?

– Sezono pradžioje skraidėme labai intensyviai, norėjosi nučiupti kiekvieną tinkamą progą. Žinojome, kad vasarą skraidysime kiek mažiau, ypač virš Vilniaus. Vasara atnešė audrų, bet ir daug gražių dienų. Ne taip intensyviai skraidėme kaip anksčiau, bet vis tiek, sakyčiau, sezonas buvo ir vis dar yra geras.

– Iš ties Vilniu je šie met teko matyti ge rokai ma žiau oro balionų nei įpras ta. Kodėl?

– Sugriežtinus taisykles planuoti oro balionų skrydžius tapo gerokai sudėtingiau. Buvo nustatytos tam tikros kryptys, kuriomis negalime skristi. Suprantama, aviacija yra daug saugumo reikalaujantis transportas. Visos griežtos taisyklės atsi­

randa dėl noro užtikrinti saugą, eliminuoti tą žmogiškąjį veiksnį ir apibrėžti viską taip detaliai, kaip tik įmanoma, kad neįvyktų nelaimė. Mums sako, kad visa tai –dėl padaugėjusių skrydžių sostinėje ar dėl vis griežtėjančių tarptautinių reikalavimų, prie kurių mes turime taikytis.

Džiaugiuosi, kad kartu su Oro navigacija vis dėlto ieškome būdų, kaip padaryti, kad oro balionai Vilniuje ir toliau liktų miesto simboliu. Nesinori per tiek metų sukurto grožio ir įvaizdžio tiesiog imti ir pamiršti.

– Ka da pap ras tai įvyks ta paskutinis sezono skrydis ir kokių sezono pabaigos tra dicijų turite?

– Statistiškai skrydžių sezonas baigiasi spalio antroje pusėje – 20–25 dienomis. Tuomet ateina lietaus sezonas, būna šlapia žemė ir negalime įvažiuoti į laukus, tad dėl to nebeskraidome.

Sezoną visuomet užbaigiame nekasdieniškai – su pilotais ir žemės komandos nariais susirenkame aptarti, kas per visą šį laiką įdomaus įvyko, pasidalijame patirtimi, apdovanojame aktyviausius. Savo klube turime tradiciją tam vakarui sugalvoti kokią nors programą – su muzika, šokiais ir dainomis. Tikiu, kad ir šiemet taip bus.

– Skraidote jau daug metų, o kaip ir ka da su sidomė jote oreivys te?

– Nuo vai kys tės ži no jau, kad ko kia nors trans por to prie mo ne skrai dy siu. Nuo mažens konstruodavau įvairiausius lėktuvų modeliukus ir jaučiau, kad vieną dieną pakilsiu. O tada – bloga draugų įtaka. (Juokiasi.) Vienas bičiulis ėmė kviesti į baliono komandą. Spyriojausi, bet kai nuėjau, užkibau. Pirmus metus buvau tik komandos narys, o jau kitais metais pradėjau mokytis pilotuoti.

– Kaip prisimenate pirmą jį savo skrydį?

– Mes, oreiviai, prieš skrydį visiems pirmą kartą skrendantiems sakome, kad pirmą skrydį atsiminti tiesiog privaloma. Natūralu, kad tai būna tokia patirtis, kurios neužmiršti visą gyvenimą. Tad mano pirmasis skrydis buvo 2007 metų balandžio 28 dieną. Puikiai pamenu ne tik datą, bet ir koks buvo skrydis – kaip pakilome, skridome į Trakus, kaip nusileidome.

Puikiai prisimenu ir tą skrydį, kai pirmą kartą pats prisiliečiau prie baliono degiklio.

– Savarankiškai pilotuojate jau beveik 15 me tų, su kokiais iš šū kiais per šį laiką teko su sidur ti?

– Kiekvienas pilotas, kuris paskraidęs kelis šimtus valandų, vienokį ar kitokį iššūkį, susijusį su gamta, yra įveikęs. Kad ir kaip stebėtume prognozes, kad ir kaip atidžiai žiūrėtume ir stengtumės viską gerai padaryti, natūralu, kad kartais būna neplanuotų dalykų, kuriems privalome būti pasiruošę.

Šių metų liepos 4 dieną, per mano gimtadienį, gavau iš gamtos staigmeną – vėjas visiškai ne pagal prognozes staiga sustiprėjo, ėmė pūsti visai į kitą pusę nei skrydžio pradžioje. Tokiais atvejais privalome iškart ieškoti vietos nusileisti. Taip ir padarėme – saugiai nusileidome. Prieš gamtą nepakovosi.

– Ar yra tekę leis tis neplanuotai su baimės apimtais žmonė mis?

– Kiekvienas žmogus, kad ir kaip bijantis, dažniausiai po kelių minučių oro balione atsipalaiduoja ir fotografuoja viską aplink. Oro balionas yra priemonė, gydanti visas baimes.

– Kokių įdomiau sių, keisčiau sių įnorių skrydžio me tu yra tekę girdė ti?

– Dažniausiai pasitaikęs įnoris – iš vieno taško nuskristi į kitą. Ir neretai tokiems žmonėms užtrunka paaiškinti, kad oro balionas nėra priemonė susisiekti ir nuskristi iš taško A į tašką B. Mes esame priklausomi nuo vėjo krypties ir greičio, tad tai padaryti sudėtinga.

Dažnai žmonės nori iš sostinės nuskristi į Trakus, tačiau per 14 metų man tai yra pavykę padaryti ne daugiau kaip 10 kartų.

– Kuo šis darbas jus vis dar džiugina?

– Smagiausia, kad kiekvienas skrydis būna visiškai kitoks. Tikriausiai iš savo pusantro tūkstančio skrydžių nerasčiau dviejų visiškai vienodų. Kas nors vis pasikeičia: žmonės, aukštis, skrydžio sąlygos. Net ir skrisdamas panašia kryptimi visuomet ir viską pamatai kitomis akimis.

Oreivystė – kaip džiazas muzikoje: visuomet improvizuoji ir turi būti pasiruošęs netikėtam skrydžio posūkiui. Visa

Meilė įsižiebė BRILIANTŲ SPINDESYJE

Kasdien koja kojon jiedu kartu dirba jau penkerius metus, o šiandien mėgaujasi

sužadėtinių

salono „RIBAS Jewellery“ įkūrėjas

Patrikas Ribas (28 m.) ir jo dešinioji ranka Vaiva Gliebutė (26 m.) atviri – Florencijoje įsižiebusi meilė greičiausiai šiame Italijos perle ir bus vainikuota. Tačiau kol kas kelti vestuves pora dar neplanuoja – laukia galybė darbų ir permainų versle.

Neseniai Afrikoje po 8 mėnesių

draugystės verslininkas, deimantų ir juvelyrikos salono

„RIBAS Jewellery“ įkūrėjas

Patrikas pasipiršo mylimajai Vaivai. Moteris šypsosi – gyvenimas po šios staigmenos tapo tik dar gražesnis.

„Kasdienybė atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Neslėpsiu – kai Patrikas pasipiršo, tikrai supratau, kad jo ketinimai rimti. Atsirado ir kitoks, lyg brandesnis, dar artimesnis jausmas – sunku jį nusakyti konkrečiais žodžiais“, – sakė V.Gliebutė.

„Taip, tą jausmą apibūdinti sunku ir man. Turime mažai laisvo laiko sau, šis etapas –įtemptas darbuose, jų – nors vežimu vežk. Žinoma, bandome atskirti karjerą ir asmeninį gyvenimą, stengiamės atsitraukti nuo darbų namuose, įeiti į šeimynišką ritmą, tačiau rutina tokia įtempta, kad ne visada pavyksta.

Juolab kad ir poros gyvenimas nelengvas, tai – iššūkis daugeliui žmonių. Esame labai jauni, o tempas ir atsakomybės – milžiniškos“, – sužadėtinę papildė jaunas vyras, neseniai su mylimąja iš Valakampių persikėlęs į sostinės Senamiestį.

– Po su žadėtuvių jau praėjo kiek laiko, kaip abu jaučiatės šiandien, kuo gyvenate?

Pat ri kas: Šiuos me tus pla nuoja me užbaig ti intensy viai, juk darbai nelaukia, o jų gausu ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį iš savo ša lies buvome išsk ridę net pen kis kar tus! Tad lyg ir aišku, kad šiuo metu ma žiau galvosime apie save, o kitą etapą jau pradėsime susitelkę į save kaip į porą, į šeimą. Mano tikslai – labai aukšti, Vaiva taip pat labai ambicinga, todėl puikiai sutariame. Norime auginti vienas kitą, palaikyti, keliauti, tobulėti.

Po darbų vakarus leidžiame namuose, mėgstame ruošti vakarienes. Abu nesame trankių vakarėlių gerbėjai, laisvą laiką skiriame šeimai – Vaivos, mano.

Vaiva: Taip, šiuo metu labai koncentruoja mės į darbus, daug dirba me, kad netru kus ga lėtu me kiek atsipa laiduoti, dirbti leng viau.

Supratimas, kad šeima – viena svarbiausių vertybių, ateina ilgainiui. Kai laiko turime mažai, jį skiriame tiems, kurie mums rūpi.

– Vaiva, pra dė jote moky tis heb rajų kalbos. Ar su ža dė tinis pa deda?

rantame, kad to neišvengsime. Kita vertus, darbe dabar daug iššū kių, buvo laikas, kai palikti darbų už durų buvo tiesiog nebeįmanoma. Namuose prie kompiuterių abu sėdėjome iki išnaktų – visko buvo.

Pat ri kas: Man tai sudė tin ga. Ti kiu, kad tai įvyks natū raliai, są moningai einame šiuo keliu.

Juk ir sužadėtuvių briliantas buvo paruoštas kur kas seniau, gal keturis mėnesius jis laukė savo valandos.

Kai Patrikas pasipiršo, tikrai supratau, kad jo ketinimai rimti. Atsirado ir kitoks, lyg brandesnis, dar artimesnis jausmas.

Patrikas: Hebrajų kalba be ga lo sun ki!

Vaiva: Tai, sakyčiau, tas pat kaip nelietuviui išmokti lietuvių kalbą – ji taip pat labai sudėtinga. Ką jau kalbėti, kad hebrajų kalbos net abėcėlė visai kitokia. Sunku, bet turiu kas padeda, gelbsti ir tai, kad gy vai girdžiu kalbant aplinkui.

Dar esu pradinukė, net suvaldyti lengvą neįpareigojantį pokalbį kol kas man neįmanoma. Kiekvieną žodį reikia išmokti visais linksniais ir panašiai. Vis klausiu, ar taisyklingai perskaičiau. Šioje kalboje – daugybė niuansų.

Labai gera mintis, kaip hebrajų kalbos Izraelyje mokėsi Patriko mama Dana, – prie daiktų ji klijavo lipdukus su jų pavadinimais. Mūsų namai irgi bus apklijuoti skirtingų spalvų lapeliais, nes Patrikas taip pat šiuo metu mokosi arabų ir italų kalbų.

– Kar tu ne tik gy ve nate, bet ir dirbate, tad kone vi są parą leidžiate vie nas su kitu. Ar leng va darbus palikti už durų ir rasti laiko sau, meilei?

Vaiva: Dabar jau leng viau. Puikiai sup­

– Per dar bus ne tu rė jo te tin ka mos progos priklaupti prieš Vaivą?

Pat ri kas: Ne, jaučiau, kad dar ne laikas, dar norėjau pasitik rinti. Mūsų abiejų emocijos svy ravo, intensy viai dirbdami buvome ir pavargę, ir ner vingi. Dabar, kai kar tu šį etapą perėjome, žinau, kad mūsų dviejų komanda ga li viską – ir darbe, ir gy venime, meilėje.

Šiandien dėl šios moters esu tikras, o gyvenime nutinka neplanuotų dalykų net tada, kai esi užtikrintas. Nėra namų be dūmų, tačiau kartais ir duris patrankyti sveika. Tie, kurie sako, kad jų namai be dūmų, meluoja. Esame jauni, karšti, bet turime ir bendrų interesų, kurie ir sukuria mūsų ryšį. Mėgstame keliauti ir mums tai puikiai sekasi.

Vaiva: Patikrinimą praėjau! (Juokiasi.) Patrikas – detalių žmogus, jam viskas turi būti užtikrinta. Mėgstu sa ky ti, kad nėra namų be dūmų, bet reikia norėti ir mokėti tuos dū mus savo namuose išvėdinti. Mudu sprendžiame nesutarimus, kalbamės. Sėdėti supykus, laikyti emocijas, nuoskaudas savyje – ne apie mus. De­

statusu. Verslininkas, juvelyrikos

LAIMĖS SUTEIKIA pasiekti tikslai ir laisvė

„Sportuojant man į galvą neateina genialių verslo idėjų. Susikoncentruoju į tai, ką darau, esu ten, kur esu. Tos mintys ateina vėliau, kai ilsiuosi žiūrėdamas į pušis ar debesis“, – patikino bendrovės „Arimex“ įkūrėjas ir vadovas Arnas Jurskis (53 m.). Į savo namus sostinės Žvėryno rajone „Stilių“

įsileidęs Arnas rodo įvairiausiose sporto varžybose laimėtus medalius, pro vitrininius langus atsiveriantį nuostabų vaizdą ir prasitaria – pagaliau atėjo auksinis laikas, kai jaučia laisvę ir gali leisti sau dirbti gerokai mažiau.

Indrė ZIGMANTĖ

Anksčiau be bėgimo savo dienų neįsivaizdavusį A.Jurskį nuo šio sporto pristabdė praėjusią žiemą patirta trauma slidinėjant. Ir nors tai buvo skaudi pamoka aktyviam vyrui, jis įsitikinęs, kad niekas gyvenime neįvyksta šiaip sau. Trauma dovanojo dviračių sporto atradimo džiaugsmą.

Pastaruoju metu dviračiu Arnas dažnai numina po šimtą kilometrų per dieną – tai liudija ir tarp sportininkų populiari programėlė „Strava“.

Pavasarį verslininkas Italijoje įsigijo nuosavą nedidelį namelį ant uolos, čia praleidžia nemažai laiko, o apylinkes apžiūri mindamas serpantinais ir kalnais.

„Iš pradžių maniau, kad ten bus nepatogu važiuoti dviračiu, bet, pasirodo, atvirkščiai. Kai išvažinėsiu visus takelius, tuomet juos parodysiu draugams. Vėliau reikės ieškoti ko nors naujo. Norėčiau Italijoje pabūti daugiau, tik paroje laiko mažai“, – kalbėjo Arnas.

Nekilnojamojo turto verslininkas turi ir Pervalkoje, Palangoje, Tenerifėje. Pastarojoje geriausia atostogauti žiemą, Italijoje – pavasarį ar rudeniop, o vasaromis

verslininkas mielai renkasi Lietuvos pajūrį. Didelė A.Jurskio aistra – kelionės. Nors apkeliautų šalių verslininkas nebeskaičiuoja, stengiasi per metus išvykti apie 24 kartus ir jau yra įkopęs į 100 šalių aukščiausius kalnus.

„Aš ne aplankytas šalis skaičiavau, o kalnus. Dabar liko užlipti į esančius Afrikos šalyse, Pakistane, Afganistane ir kitose gana sudėtingose šalyse.

Gimus dukrai Lukrecijai šį pomėgį truputį apleidau, nes tam reikia laiko. Esu perskaitęs knygoje, kad negalima su vaiku išsiskirti ilgiau nei keturioms dienoms. To labai griežtai laikiausi – skrisdavau tik kelioms dienoms. Norėjau, kad ryšys su

dukra būtų stiprus. Manau, man puikiai pavyko“, – šypsojosi Arnas.

Jo sportinių pasiekimų bagažas tikrai verčia pakelti antakius. Nuo vaikystės vyras užsiėmė vandens slalomu – plaukimu kajaku srauniomis upėmis. Jis tris kartus tapo Lietuvos jaunių čempionu, Lietuvos taurės laimėtoju, kiek vėliau – net 10 kartų Lietuvos vandens turizmo čempionu.

Vėlesniais metais vyras atrado bėgimą: pirmas nubėgo didžiausius 6 pasaulio maratonus (angl. „World Marathon Majors“), triatlone yra tapęs čempionu savo amžiaus grupėje, įveikė garsųjį „Ironman“.

„Kiekvienoje srityje stengiuosi būti geriau­

sias, nes kitaip man nėra įdomu“, – sakė Arnas.

Užsispyrimo, tikslų siekimo, kelionių džiaugsmo jis moko ir savo dukrą Lukreciją (10 m.). Arnas džiaugiasi, kad šias savybes mergaitė tikrai turi ir su ja jau gali dviračiu numinti 100 kilometrų per dieną.

„Nors jai tiek mažai metų, ji jau yra aplankiusi 70 šalių. Daugiau nei daugelis jos pažįstamų. Kai pradėjo eiti į mokyklą, ji keliauja tik per atostogas, nes pamokų praleisti negalima. Džiaugiuosi, kad ji aktyvi: sveikai maitinasi, sportiška“, – patikino verslininkas.

– Su duk ra turite stip rų ryšį. Jai gimus ne tik nusprendėte ma žiau keliauti,

bet ir į darbą eidavote tik pu sę die nos. – Pamenu, su Lukrecija geriausias laikas ir ramybė būdavo išvažiuoti su vežimėliu į Vingio parką. Man labai svarbu sielos ramybė. Tad tas išvažiavimas būdavo vienas meditacijos būdų. Ir dabar jau ne tiek daug dirbu, galiu rinktis, kokia bus mano diena.

– Nes tu ri te su bū ręs pa ti ki mą komandą?

– Taip, viena priežasčių – kad per 25­erius metus man pavyko sukurti nuostabią komandą. Įmonėje yra dešimt darbuotojų, dirbančių daugiau nei 20 metų, tad yra kolektyvas, kuriuo tikrai galiu pasitikėti.

MILANE –senbuvių sugrįžimas ir naujoko įvertinimas

Niujorke prasidėjęs, į Londoną perbėgęs mados savaičių maratonas stabtelėjo Milane. Čia savo kolekcijas pristatė ir kito pavasario bei vasaros mados tendencijas parodė garsiausi Italijos mados namai.

Dau gy bė vi sa me pa sau lyje garsių ir mados tendencijas diktuojančių mados namų, tokių kaip „Gucci“, „Prada“, „Versace“, jau gyvena kitos vasaros ritmu. Ir neabejotina viena – kitą šiltąjį sezoną madingiausi bus kutai.

Kaipgi Milano mados savaitė be dizainerio Giorgio Armani? Jis po savo kolekcijos, pavadintos „Vibes“, atėjo nusilenkti vilkėdamas atlasinį švarką ir pilkas satino kelnes. Net ir ant jo podiumo buvo galima išvysti suknelių be petnešėlių, kurios buvo dėvimos ant kelnių. Tad šį rudenį populiari mados kryptis, akivaizdu,

išsilaikys ir kitą šiltąjį sezoną.

Į Milano mados savaitę grįžo ir jos senbuviai „Versace“. Po kelių pristatymų Los Andžele ir Kanuose Donatella Versace nusprendė, kad namuose – geriausia. Naujausia jos kolekcija buvo įkvėpta jos brolio Gianni 1995 m. rudens kolekcijos. Tad „Versace“ podiumas buvo ne tik vintažinis, bet ir blizgus, o paskutinį modelį demonstravo legendinė manekenė Claudia Schiffer.

Vieną ryškiausių Milano mados savaitės kolekcijų pristatė „Bottega Veneta“. Čia – rankomis piešti žemėlapiai, čiulban­

tys paukščiai ir kriokliai. Visa tai nu ant odinių paltų, blizgių suknelių, marškinių, o nertas sukneles puošė įs burbulai iš siūlų.

Bene labiausiai laukiama – „Guc kolekcija, mat su ja prisistatė ir nau mados namų dizaineris Sabato De Sarno. Mados kritikai šią kolekciją įver kaip gaivų oro gūsį, neabejotinai at šiantį gerų permainų. Italų dizaine ris iki tapimo „Gucci“ kūrėju buvo ma kam žinomas, parengė gana mini nę kolekciją, nors paprastumas šiems mados namams niekada nebuvo būdin