Lietuvos totoriai ir jų šventoji knyga - Koranas

Trakų istorijos muziejuje saugomi unikalūs senieji islamo religijos maldynai.    

Žinomi nuo Gedimino 

Lietuvos totoriai, kilę iš tiurkų ir sutiurkintų mongolų genčių, yra išeivių iš Aukso Ordos, Krymo ir kitų chanatų palikuonys. Būdami skirtingų genčių, savo gimtosios kalbos neišsaugojo ir naudojosi juos supančių tautų kalbomis.

Pirmosios totorių grupės Lietuvoje galėjo apsigyventi XIV a. pirmoje pusėje, Gedimino valdymo laikais. Jakovo Grišino, Kazanės valstybinio universiteto profesoriaus, istorijos mokslų hab. daktaro nuomone, tai susiję su chano Uzbeko (1312-1342), įvedusio savo valstybėje islamą, politika.

Atkėlė Vytautas  Didysis

Naujos religijos priešininkai, norėdami išsaugoti protėvių tikėjimą (šamanizmą), ieškojo prieglobsčio pas pagonis – lietuvius. Tačiau organizuotos bendruomenės Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) įsikūrė tik XIV a. pabaigoje, valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui   (valdymo metai 1392-1430 ). Naudodamasis Aukso Ordos chanų tarpusavio kovomis dėl valdžios, Vytautas surengė du žygius (1397 ir 1398 m.) į Kipčiakų stepes, iš kur atsigabeno daug belaisvių.

Išsaugojo savo tikėjimą

Be to, XIV-XV a. sandūroje į Lietuvą kėlėsi daug politinių emigrantų. (Paskutinės politinių emigrantų grupės į Lietuvą atvyko XVI a. pr.). Jie buvo apgyventi Vilniaus apylinkėse ( prie Vokės upės ), Nemėžyje, Butrimonyse, Trakuose ir kt. etninės Lietuvos vietovėse, ypač pasieniuose. Lietuvos totoriai  savo  gimtąją kalbą  prarado dar XVI a., bet išsaugojo savo tikėjimą – islamą ir tautinę savimonę. Islamo religijos pagrindas – Koranas, šventoji musulmonų knyga.

Koraną perdavė dalimis

Pirmasis islamą Mekoje pradėjo skelbti Mahometas (apie 570-632 ). Vietinė aukštuomenė buvo priešiškai nusiteikusi prieš šią religiją, todėl pranašas su grupe pasekėjų buvo priverstas 622 m. persikelti į Jasribą ( Mediną ). ( Šis persikėlimas – Hidžra, laikomas musulmonų eros, jų kalendoriaus pradžia. ) Anot padavimų, Alachas perdavęs Koraną Mahometui dalimis: Mekoje – 90 surų (dalių), Medinoje – 24 suras. Mekos suros skirstomos į III periodus: I periodo suros yra poetiškiausios (ankstyviausia 96 sura ); II periodo surose daugiausia kalbama apie monoteizmą; III periodo – apie pranašus. Medinos surose gausu kultinių, teisinių ir etinių priesakų.

Surinktas į rankraštį

Koranas pradėjo plisti žodine forma dar tebegyvenant Mahometui. Daug kas mokėjo visą Koraną arba jo dalis mintinai, kai kas buvo užrašęs jo fragmentus. Pirmojo Kalifo Abu Bakro (632-634)  liepimu Zaidas ibn Sabitas surinko žodžiu ir raštu gyvavusį Koraną ant atskirų lapų (musulmonų tradicija mini ir daugiau rašytinio Korano variantų kūrėjų). Valdant trečiajam kalifui Osmanui (644-656), Koranas pirmą kartą įgijo rankraštinės knygos pavidalą. Ji laikoma pirmąja Korano laidos redakcija.

Parengtas kanoninis tekstas

 Per pirmąjį islamo amžių buvo ir daugiau rašytinių Korano variantų, todėl Omejadų valdymo metu (661-750 ) buvo parengtas kanoninis Korano tekstas. Kadangi arabų raštas nefiksuoja trumpųjų balsių, tam tikrus žodžius galima perskaityti įvairiai, tad buvo sukurti ir kanoniniai Korano skaitymo variantai (septyni, dabar dažniausiai vartojami du ).

Tefsirai ­– Korano komentarai

Kad Korano tekstas būtų suprantamas visiems, buvo sukurti tefsirai – Korano komentarai. (Jau viduramžiais Koranas buvo skaitomas su komentarais.). Tefsirais naudojosi ir Lietuvos totoriai, bet atsirado būtinybė nesuprantamus arabiškus maldų tekstus traktuoti gudų , o vėliau ir lenkų kalbomis. Lietuvos musulmonų tefsiruose po arabišku tekstu aptinkami surašyti vertimai gudų arba lenkų kalbomis. Tefsirai – labai retos knygos. Pasaulyje jų yra išlikę tik keletas vienetų .

Penkios šventos priedermės

Pagal Koraną pamaldus musulmonas turi laikytis penkių arkanų (priedermių):viešai išpažinti savo tikėjimą , melstis penkis kartus per dieną, duoti išmaldą, pasninkauti Ramadano mėnesį, aplankyti Meką . Aplankyti Meką išgalėjo ne kiekvienas, todėl susiklostė  tradicija aplankyti  senas kapines, kur yra palaidoti šventais vadinti musulmonai.

Pirmas vertimas – lotyniškai 

Laikui bėgant augo ir kitatatikių susidomėjimas Koranu. Pirmoji kalba, į kurią buvo išverstas Koranas – lotynų, (1140 m.). Pažintis su Koranu, šiuo svarbiausiu arabų – musulmonų ir pasaulinės kultūros paminklu, Rusijoje prasidėjo nuo XVIII a., Petro I iniciatyva. P.Posnikovas, žymus to meto kultūros veikėjas, paruošė pirmą Korano vertimą į rusų kalbą ( publikuotas 1716 m. ). Vertimas buvo nutolęs nuo Korano teksto originalo, nes P. Posnikovas naudojosi nelabai vykusiu prancūzo Diu Rie darbu (1647 m.).

Rūpinosi pati carienė 

1787 m. Rusijoje pirmą kartą Koranas buvo išleistas arabų kalba. Tai buvo įvykdyta Ekaterinos II pavedimu. Šis leidinys arabų rašmenimis iki 1798 m. buvo 5 kartus pakartotas. Vėliau Korano ir kitais religiniais leidiniais arabiškais rašmenimis išgarsėjo Kazanė.

Pirmasis vertimas - Vilniuje

Lietuvoje pirmas Korano komentarų vertimas pasirodė 1830 m. Vilniuje: totoriaus Juzefo Sobolevskio „Mahometo arba islamo tikėjimo aiškinimas. Korano ir Pranašo įsakymų, vadinamų chadisų ištraukos“ (lenkų k.). 1858 m. Varšuvos leidėjas A.Novoleckis išleido pirmą pilną Korano vertimą (pradėjo versti totorius Murza Tarak-Bučackis, bet jam netikėtai mirus, versti baigė lenkų orientalistas V.Kosciuško ).

Ir magija, ir astrologija

Lietuvos totoriai turi ir kitų religinių  rankraštinių knygų – Kitabus ir Chamailus. Kitabas (arabiškai „kitab“- knyga) didelės apimties knyga , kurioje be teologinių tekstų yra ir folkloro. Chamailas (arabiškai „chama‘il“- tai, kas nešiojama su savimi) nedidelio formato arabų kalba rašytas maldų rinkinys, aiškinantis apeigas arba kaip sukalbėti maldą. Chamailuose, nauduotose būrėjų-faldžėjų, pasitaiko maginių formulių aprašymų bei astrologinių lentelių.

Juodai-raudonas maldynas

Trakų istorijos muziejuje saugomas vienas iš Chamailų , kurį 1947m. rašė imamas Liut Muchlia , iki Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Daubutiškėse netoli Ašmenos . Maldynas rašytas juodos spalvos rašalu, arabiškais rašmenimis. Skyrių pavadinimai, svarbesnės Korano citatos rašytos raudonos spalvos rašalu.

Įspūdingi meno kūriniai

 Kitas rankraštinis maldynas (XVIII a.pab.), saugomas Trakų istorijos muziejuje, iliustruotas spalvingu augaliniu ornamentu, įdomus tuo, kad piešiniuose atvaizduoti Mekos ir Medinos miestai (Medinoje yra pranašo kapas). Muziejuje saugomas ir miniatiūrinis rankraštinis Koranas (XVIII a.), puoštas spalvotomis miniatiūromis. Senesniais laikais religinių knygų rašymui buvo naudojamas namų gamybos, atsparus atmosferos poveikiui, rašalas. Šventųjų knygų perrašymas trukdavo ne vieną mėnesį, todėl jos buvo labai branginamos ir saugomos (dabar jas pamatyti galima tik muziejuose).

Musulmonų leidinių daugėjo

XX a. leidybinė veikla suaktyvėjo muftijumi išrinkus Jokūbą Šynkievičių (1884-1966). 1926 m. išleistas „Pradinio skaitymo arabų kalba praktinis vadovėlis“ ir brošiūra „Pranašų istorija“, 1936 m. pasirodė Korano skaitymo vadovėlis „Tadžvidas“ ir „Korano giesmės“. Buvo leidžiami musulmonų kalendoriai, informuojantys apie totorių mečetes, kapines, bendruomenes, apie totorius kitose šalyse, musulmonų kraštus, statistiniai duomenys ir kt. J.Šynkievičius ne tik leido religinius vadovėlius, bet ir iš kelionių po musulmoniškus kraštus vežė religinę literatūrą. Jo nuomone, dėl Lietuvos totorių atitrūkimo nuo religijos ištakų jų turimose knygose yra daug klaidų .

Grįžtama prie Korano

 Tarpukario laikotarpiu didesnėse totorių gyvenvietėse buvo Korano skaitymo mokyklėlių vaikams – mektebių (sovietmečiu  uždarytos). Šiuo metu grįžtama prie Korano skaitymo-mokymo. Totorių bendruomenė organizuoja vasaros stovyklas vaikams, kur vyksta ir Korano skaitymo pamokos. Šioje veikloje Lietuvos totoriams daug padeda musulmoniškų kraštų dvasininkai ir studentai , studijuojantys Vilniuje ir Kaune,  taip pat Turkijos ambasada.

Lietuvos totoriai , kaip ir viso pasaulio musulmonai , šventai tiki , kad Koranas yra nepakartojomas ir aktualus bet kuriam laikmečiui, bet kuriam laikotarpiui žmonijos istorijoje.

 

Trakų istorijos muziejaus  Karaimikos skyriaus vedėja

Alvyra ZAGRECKAITĖ