Ani (arm. Անի, gr. Ανίον, lot. Abnicum) – archeologinė vietovė rytų Turkijoje, Karso vilajete. Tai senovės Armėnijos miesto liekanos. Pasaulio paveldo objektas (nuo 2016 m.).
Ani minima nuo V a. Senovėje miestas buvo Ani karalystės sostinė, V-IX a. kunigaikščių Kamsarakanų tvirtovė. 961 m. karalius Ašotas III iš Karso į Ani perkėlė Bagratidų dinastijos sostinę. Miestas pradėjo sparčiai augti, 992 m. tapo armėnų patriarcho rezidencija. Miestą statė žymus architektas Trdatas. Manoma, kad X a. čia gyveno 50-100 tūkst. žmonių, istorikai jį minėjo kaip „40-ies vartų“, „tūkstančio ir vienos bažnyčios“ miestu. Ani klestėjimo viršūnę pasiekė valdant karaliui Gagikui I (989–1020 m.). Vėliau dėl Bizantijos plėtros miesto klestėjimas smuko, 1045 m. jis galutinai prijungtas prie Bizantijos.
1064 m. turkų seldžiukų armija, vadovaujama sultono Alpo Arslano sugriovė miestą ir išžudė jo gyventojus. Vėliau miestą pakaitomis valdė tai Šadadidai (kurdai musulmonai), tai Gruzija. Nuo 1199 m. Ani buvo valdoma kunigaikščių Zakarianų. 1236 m. miestą nusiaubė mongolų-totorių antpuolis. Miesto reikšmė palaipsniui smuko. 1441 m. armėnų patriatchatas persikėlė į Jerevaną. Miestą užvaldžius osmanams tai jau buvo tik kaimas, o XVIII a. vid. visiškai sunyko. Nuo 1920 priklauso Turkijai.
Armėnų genocido metu miesto liekanos nuniokotos Turkijos armijos. Vėliau miestas ilgą laiką buvo grobstomas ir niokojamas vandalų, lankymas turistams buvo apsunkintas.
Ani yra X-XIII a. architektūros paminklų komplekso griuvėsių. Svarbiausi objektai:
- Dvieilės tvirtovės sienų su bokštais ir reljefais (X a.),
- Trijų dalių pakeliamasis tiltas su dviem bokštais (X a.),
- Bagratidų rūmai (X a.),
- Kupolinė katedra (939–1001 m.)
- Gagikašeno bažnyčia (1010 m.) su karaliaus Gagiko skulptūra.
Taip pat gausu kitų X–XIII a. bažnyčių liekanų: Šv. Apaštalų, Dievo Motinos, Hambašeno, Abuhamrencų Šv. Grigaliaus, Tigrano Honenco Šv. Grigaliaus, Išganytojo.
Komplekso statinių architektūrai būdinga vertikalūs elementai, dekoratyvios arkatūros, interjerui – smailiosios arkos, pilonai su sugrupuotomis kolonomis, briaunoti skliautai. Ani architektūra turėjo įtakos tolesnei Armėnijos architektūros raidai, kaimyninių ir Europos šalių architektūrai. XI-XIV a. Ani buvo kuriamos religinės ir pasaulietinės tematikos miniatiūros. Žymiausi miniatiūrų kūrėjai – Tadeosas, Hovhanesas, Grigoras, Gevorkas, Margarė.
1892–1893 m. ir 1904–1916 m. Ani griuvėsius tyrė gruzinų istorikas Nikolajus Maras[1].
Pasaulio paveldo objektai Turkijoje |
---|
| Materialusis | | Turkijos vėliava | | Nematerialusis |
Pasakotojų medahų menai (2003) · Mevlevių sema ceremonija (2005) · Karagiozas ir Hadživatas (2009) · Ašikų tradicija (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradiciniai sohbeto susirinkimai (2010) · Aliejaus imtynių šventė kirkpinaras (2010) · Sema, alevių-bektašių ritualas (2010) · Ritualinė keškeko tradicija (2011) · Mesir Madžunu šventė (2012) · Turkiškos kavos kultūra ir tradicija (2013) · Ebru, turkiškas popieriaus dekoravimas (2014) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Čini gamybos tradicinė amatininkystė (2016) · Hidirelezas, pavasario šventė (2017) · Susikalbėjimas švilpesiu (2017) · Dede Korkuto epinės ir muzikinės tradicijos paveldas (2018, Kartu su Kazachstanu ir Azerbaidžanu) · Turkiškas tradicinis šaudymas iš lanko (2019) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Iranu ir Uzbekistanu) · Tradiciniai strateginiai žaidimai: Togyzqumalaq, Toguz Korgool, Mangala/Göçürme (2020, kartu su Kazachstanu ir Kirgzija) · Hüsn-i Hat, tradicinė kaligrafija islamo mene Turkijoje (2021) · Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Chodžos Nasredino pasakojimo tradicija (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Tradicinis Ahlato akmenų skaptavimas (2022) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Uzbekija) · Balabano/Mėjaus meistrystė ir atlikimo menas (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Perlamutro inkrustavimo meistrystė (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu (2023) |
|