What do you think?
Rate this book
Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu
Tai knyga, kurios jau keliolika metų laukia lietuviai, patys kentę miškuose, kalėjimuose, tremtyje ar emigracijoje, arba užaugę girdėdami skausmingus tėvų ir senelių pasakojimus.
Tai knyga, kurioje atiduodama pagarba žuvusiems ir įvardijamos, pripažįstamos išgyvenusiųjų kančios.
Bet kartu tai – moksliškai nepriekaištingas veikalas, kuriame aptariamas ir tarptautinis kontekstas, ir ilgalaikiai padariniai, ir naujausi tyrimai.
Prof. Danutė Gailienė labiausiai žinoma dėl jos darbų savižudybių ir psichologinio skausmo tyrimų srityje, bet pastaraisiais metais ji susidomėjo didesnio masto problemomis – ne tik atskirų žmonių, bet visos tautos patirta (kaip matyti kai kuriuose profesorės darbuose, galbūt tebepatiriama) trauma, kylančia iš nelengvos ir sudėtingos praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos. Vienas po kito okupaciniai režimai žalojo ne tik atskirų žmonių, bet ir jų šeimų, vaikų likimus.
Kaip traumas traktuoja šiuolaikiniai sveikatos mokslai, ar žmones dar ir šiandien veikia traumuojanti praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kaip traumos veikia visuomenės atmintį ir net dabartinį gyvenimą, kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis. Šie klausimai ir keliami knygoje „Ką jie mums padarė“.
Tai knyga, kurioje atiduodama pagarba žuvusiems ir įvardijamos, pripažįstamos išgyvenusiųjų kančios.
Bet kartu tai – moksliškai nepriekaištingas veikalas, kuriame aptariamas ir tarptautinis kontekstas, ir ilgalaikiai padariniai, ir naujausi tyrimai.
Prof. Danutė Gailienė labiausiai žinoma dėl jos darbų savižudybių ir psichologinio skausmo tyrimų srityje, bet pastaraisiais metais ji susidomėjo didesnio masto problemomis – ne tik atskirų žmonių, bet visos tautos patirta (kaip matyti kai kuriuose profesorės darbuose, galbūt tebepatiriama) trauma, kylančia iš nelengvos ir sudėtingos praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos. Vienas po kito okupaciniai režimai žalojo ne tik atskirų žmonių, bet ir jų šeimų, vaikų likimus.
Kaip traumas traktuoja šiuolaikiniai sveikatos mokslai, ar žmones dar ir šiandien veikia traumuojanti praeitis, kur jų stiprybės šaltiniai, kas padeda nepalūžti, kaip traumos veikia visuomenės atmintį ir net dabartinį gyvenimą, kodėl mums svarbu apie tai kalbėtis. Šie klausimai ir keliami knygoje „Ką jie mums padarė“.
246 pages, Paperback
First published January 1, 2008
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 95 reviews
August 22, 2021
Negaliu nustoti galvoti apie šią knygą - man ji tapo savotiška atrama, stuburo slanksteliu šiuo laiku, kai taip sunku logiškai atsakyti į kai kuriuos klausimus…
Kadangi baigiau ją skaityti šalia esant mamai, vis kamantinėjau ją kaip jiedu su tėvu jautėsi sovietmečiu, ar daug savo šeimų istorijos faktų jie nežinojo, ar normali aš, jei visą gyvenimą nejutusi įtampos, dabar, kai subrendau, nuolat jaučiuosi apvogta. Nuolat tuo jausmu dalinamės namuose, kalbėdamiesi su vyru, kokie dabar būtume, jei ne Holokaustas ir sovietai.
Profesorė Danutė Gailienė, man regis, taps didele atrama daugeliui mano kartos žmonių - mes vis dar ieškom ir nerandam savo tapatybės, vis dar kratomės autentiškumo ir buvimas savimi, meilė sau vis dar yra kažkoks žygdarbis.
Kai perskaitai šią knygą, tikrai pasidaro akyse šviesiau, nes gali atsakyti sau į keletą klausimų su psichologo pagalba.
Mane labai sukrėtė faktas, kad iki 1980-ųjų traumos psichologija buvo kažkokiam požeminiam garaže. Neva, palaužti normalaus žmogaus visam likusiam gyvenimui neįmanoma. Normalaus, aha.
O tada JAV įvyko lūžis, nes knebenti traumos ir potrauminio streso kerpes ėmėsi Vietnamo karo veteranai.
Labai giliai palietė viktimizacijos, užsižaidimo traumomis tema.
Labai supurtė juodu ant balto išdėstytas skyrius apie tai, kad sovietų 50 metų trukmės nusikaltimas nėra taip jau aiškiai visam pasauliui apibrėžtas. Vakarams Holokaustas buvo didžioji tragedija, o kas darėsi po to- gal metas tai pamiršti, nes nebuvo gi jau taip visiems blogai?
Taip, pamiršti sovietmetį kai kam būtų labai naudinga, nes jie dar gyvi. Ir jie patogiai prie to prisidėjo.
Jau nekalbu apie liudijimų ištraukas, kurios priklauso žmonėms, kurie nuo tų patogiųjų žvėriškai nukentėjo.
O kaip tada mes? Jų vaikai ir anūkai?
Gailienės knyga turi tapti vadovėliu kiekvienų namų bibliotekoje.
Taškas.
Kadangi baigiau ją skaityti šalia esant mamai, vis kamantinėjau ją kaip jiedu su tėvu jautėsi sovietmečiu, ar daug savo šeimų istorijos faktų jie nežinojo, ar normali aš, jei visą gyvenimą nejutusi įtampos, dabar, kai subrendau, nuolat jaučiuosi apvogta. Nuolat tuo jausmu dalinamės namuose, kalbėdamiesi su vyru, kokie dabar būtume, jei ne Holokaustas ir sovietai.
Profesorė Danutė Gailienė, man regis, taps didele atrama daugeliui mano kartos žmonių - mes vis dar ieškom ir nerandam savo tapatybės, vis dar kratomės autentiškumo ir buvimas savimi, meilė sau vis dar yra kažkoks žygdarbis.
Kai perskaitai šią knygą, tikrai pasidaro akyse šviesiau, nes gali atsakyti sau į keletą klausimų su psichologo pagalba.
Mane labai sukrėtė faktas, kad iki 1980-ųjų traumos psichologija buvo kažkokiam požeminiam garaže. Neva, palaužti normalaus žmogaus visam likusiam gyvenimui neįmanoma. Normalaus, aha.
O tada JAV įvyko lūžis, nes knebenti traumos ir potrauminio streso kerpes ėmėsi Vietnamo karo veteranai.
Labai giliai palietė viktimizacijos, užsižaidimo traumomis tema.
Labai supurtė juodu ant balto išdėstytas skyrius apie tai, kad sovietų 50 metų trukmės nusikaltimas nėra taip jau aiškiai visam pasauliui apibrėžtas. Vakarams Holokaustas buvo didžioji tragedija, o kas darėsi po to- gal metas tai pamiršti, nes nebuvo gi jau taip visiems blogai?
Taip, pamiršti sovietmetį kai kam būtų labai naudinga, nes jie dar gyvi. Ir jie patogiai prie to prisidėjo.
Jau nekalbu apie liudijimų ištraukas, kurios priklauso žmonėms, kurie nuo tų patogiųjų žvėriškai nukentėjo.
O kaip tada mes? Jų vaikai ir anūkai?
Gailienės knyga turi tapti vadovėliu kiekvienų namų bibliotekoje.
Taškas.
June 27, 2022
Ką gi, sutinku su visais apibūdinusiais šią knygą kaip puikią. Galiu tik pritarti. Siūlyčiau perskaityti visiems nors kiek besidomintiems psichologija.
Ypatingai įstrigo viena mintis - kad ne tik visokios negandos ir nelaimės gali mus traumuoti, bet ir tų negandų ir nelaimių ilgalaikis laukimas, arba stebėjimas. Net ir tuo atveju, jeigu jos taip ir nenutinka. Manau, aktualu šių metų įvykių kontekste.
Ypatingai įstrigo viena mintis - kad ne tik visokios negandos ir nelaimės gali mus traumuoti, bet ir tų negandų ir nelaimių ilgalaikis laukimas, arba stebėjimas. Net ir tuo atveju, jeigu jos taip ir nenutinka. Manau, aktualu šių metų įvykių kontekste.
September 18, 2018
Pirmas susidūrimas su traumų psichologija - skaičiau Kalshedą, bet jis daugiau apie individualius dalykus šneka, o čia - ir apie individualius, bet nuo jų čia pat peršoka prie kolektyvinių. Buvo labai daug kas nauja, gal iš tokio naivumo. Pavyzdžiui, kad prievarta, tam tarpe ir vaikų, pradėta laikyti rimtu nusikaltimu ir darančia rimtą poveikį psichikai - tik antroj XX a. pusėj, kad PTSD kaip toks pripažintas tik po Vietnamo karo, kad apskritai labai ilgai nenorėta pripažinti, kad psichika gali būti žalojama, sužalota, gal net nepataisomai, ir tai nėra tavo defektyvumo požymis.
Rašo, kad tokią teoriją buvo paskelbęs ir Freudas - kad moterys išskirtinai patiria smurtą, o tada "išsigando socialinių savo teorijos padarinių" ir pyst perkvalifikavo viską į tai, kad moterys užrepresavusios seksualumą ir isterikuojančios. Čia buvo visai netikėta ir labai įdomu, jei tikrai taip ir galėjo nutikti. Kokia laimė gyventi pasaulyje, kur tai jau atrodo wtf.
O apskritai knyga orientuota į tai, kaip Lietuvą paveikė XX a., ir tuo ji ir faina, bet ir šiek tiek pasako mažiau, nei norėtum. Įspūdinga - visi skaičiai, tai, kad kalbama ir apie žydų Holokaustą lygia greta su tremtimi, kad nėra atskiriama jog ten jų traumos, o čia mūsų. Bet vis dėlto gale lieka prie lietuviškumo, apie lenkų priverstinį nutautinimą / iškraustymą nėra pasakojama, apie Lietuvos rusus, kurie dabar patiria diskriminaciją, irgi ne ir visgi tas "mes" iš pavadinimo lieka apribotas etnine tauta. Tas man mažiau patiko. Tačiau bet kuriuo atveju - labai įspūdinga studija, labai prasminga ir reikalinga. Apskritai studijos, kuriose deklaruojamas kažkoks bendrumas / bendruomeniškumas, būna gana dirbtinės ar erzinančios ta tapatybės politika, o čia kažkaip bendrumas makes sense ir skaitydama|s supranti, kad išties jis yra vertybė, kad gaila, jog jis kažkaip smarkiai visokių aplinkybių aplaužytas.
Rašo, kad tokią teoriją buvo paskelbęs ir Freudas - kad moterys išskirtinai patiria smurtą, o tada "išsigando socialinių savo teorijos padarinių" ir pyst perkvalifikavo viską į tai, kad moterys užrepresavusios seksualumą ir isterikuojančios. Čia buvo visai netikėta ir labai įdomu, jei tikrai taip ir galėjo nutikti. Kokia laimė gyventi pasaulyje, kur tai jau atrodo wtf.
O apskritai knyga orientuota į tai, kaip Lietuvą paveikė XX a., ir tuo ji ir faina, bet ir šiek tiek pasako mažiau, nei norėtum. Įspūdinga - visi skaičiai, tai, kad kalbama ir apie žydų Holokaustą lygia greta su tremtimi, kad nėra atskiriama jog ten jų traumos, o čia mūsų. Bet vis dėlto gale lieka prie lietuviškumo, apie lenkų priverstinį nutautinimą / iškraustymą nėra pasakojama, apie Lietuvos rusus, kurie dabar patiria diskriminaciją, irgi ne ir visgi tas "mes" iš pavadinimo lieka apribotas etnine tauta. Tas man mažiau patiko. Tačiau bet kuriuo atveju - labai įspūdinga studija, labai prasminga ir reikalinga. Apskritai studijos, kuriose deklaruojamas kažkoks bendrumas / bendruomeniškumas, būna gana dirbtinės ar erzinančios ta tapatybės politika, o čia kažkaip bendrumas makes sense ir skaitydama|s supranti, kad išties jis yra vertybė, kad gaila, jog jis kažkaip smarkiai visokių aplinkybių aplaužytas.
February 1, 2022
kodėl mes savižudžių tauta
Nežinau, ar yra dar ko pasakyti apie šią knygą, ko dar nepasakė kiti žmonės. Matyt, ne. Nusipirkau naują leidimą, pradėjau skaityti ir nebegalėjau atsitraukti. Visą laiką skaitant kažkoks tumulas tiek gerklėje, tiek sąmonėje tūnojo, nors ne dėl stiliaus – jis neemocionalus ir nesiekiantis paveikti, veikiau kaip tik nešališkas, dėstantis faktus. Bet oi kokie kraupūs tie faktai.
Buvo daug nežinomų dalykų ne tik iš statistinės, bet ir iš traumų psichologijos pusės. Vis dėlto ne visi gyvenime patiriami sunkumai gali būti trauminės patirtys (!), nors, turiu pasakyti, jog mano karta, o ypač mano amžiaus žmonės labai mėgsta viskam uždėti traumos etiketę. Baisiai nustebau, kad nėra patikimų tyrimų, palaikančių iš kartos į kartą perduodamų traumų teorijos, nes iki pat šiol tikėjau, kad čia real deal. Nustebino ir tai, jog PTSS buvo pripažintas klinikiniu sutrikimu vos prieš keletą dešimtmečių. Stebėtina ir tai, kiek daug apie žmogaus psichologiją mes dar nežinome.
Nepaisant sunkios ir tamsios tematikos, knyga lengvai suprantama ir nesudėtinga net ir tiems, kas prieš tai nėra domėjęsi nei traumų psichologija, nei psichologija apskritai. Labai siūlau paskaityti net ir tiems, kurie neima į rankas tikros, ne self-help psichologijos. Gal ir nepadės geriau pasijusti, bet susivokti – tiek savyje, tiek pasaulyje – tikrai.
5
Nežinau, ar yra dar ko pasakyti apie šią knygą, ko dar nepasakė kiti žmonės. Matyt, ne. Nusipirkau naują leidimą, pradėjau skaityti ir nebegalėjau atsitraukti. Visą laiką skaitant kažkoks tumulas tiek gerklėje, tiek sąmonėje tūnojo, nors ne dėl stiliaus – jis neemocionalus ir nesiekiantis paveikti, veikiau kaip tik nešališkas, dėstantis faktus. Bet oi kokie kraupūs tie faktai.
Buvo daug nežinomų dalykų ne tik iš statistinės, bet ir iš traumų psichologijos pusės. Vis dėlto ne visi gyvenime patiriami sunkumai gali būti trauminės patirtys (!), nors, turiu pasakyti, jog mano karta, o ypač mano amžiaus žmonės labai mėgsta viskam uždėti traumos etiketę. Baisiai nustebau, kad nėra patikimų tyrimų, palaikančių iš kartos į kartą perduodamų traumų teorijos, nes iki pat šiol tikėjau, kad čia real deal. Nustebino ir tai, jog PTSS buvo pripažintas klinikiniu sutrikimu vos prieš keletą dešimtmečių. Stebėtina ir tai, kiek daug apie žmogaus psichologiją mes dar nežinome.
Nepaisant sunkios ir tamsios tematikos, knyga lengvai suprantama ir nesudėtinga net ir tiems, kas prieš tai nėra domėjęsi nei traumų psichologija, nei psichologija apskritai. Labai siūlau paskaityti net ir tiems, kurie neima į rankas tikros, ne self-help psichologijos. Gal ir nepadės geriau pasijusti, bet susivokti – tiek savyje, tiek pasaulyje – tikrai.
5
March 25, 2022
Kolektyvinės trauminės patirtys suluošina žmogaus dvasią. Taip pat stipriai, o kartais net ir labiau nei individualios traumos. Suluošina pačiais įvairiausiais būdais. Čia Dievui fantazijos tikrai netrūksta. Negana to, net jeigu traumuotas žmogus iškeliauja į anapusybę, visa tai dar ilgai ilgai tęsiasi. Praeities skaudulių šleifas slenka iš kartos į kartą.
Kaip visa tai įveikti? Vienas iš būdų - reflektuoti istoriją. Tai ne tik gali amortizuoti trauminę patirtį, sušvelninti potrauminius sutrikimus. Istorijos refleksija būtina dar ir dėl to, kad the future is history.
Apie visa tai ir dar daugiau ir yra ši vertinga knyga.
Kaip visa tai įveikti? Vienas iš būdų - reflektuoti istoriją. Tai ne tik gali amortizuoti trauminę patirtį, sušvelninti potrauminius sutrikimus. Istorijos refleksija būtina dar ir dėl to, kad the future is history.
Apie visa tai ir dar daugiau ir yra ši vertinga knyga.
April 24, 2021
Puiki knyga, tik gaila, kad antrasis leidimas neišplėstas, nepapildytas naujais tyrimais ir bent pora naujesnių įžvalgų, vis tik 12 metų ilgas laikas, dalis tyrimų galėjo būti pabaigti (pvz. paminėtas antros kartos tyrimas), atsirado ir naujų istorinės atminties puoselėjimo iniciatyvų ir t.t. Apskritai, kiekvienas skyrius galėtų būti dar ilgesnis, dar išsamesnis. Bet pirmąjai pažinčiai su tema labai tinka.
September 27, 2023
Knygą paskolino mano psichologė. Rašyti sunku šitą review, nes knyga skaitėsi sunkokai, tačiau nuo to ji nėra bloga. Anaiptol – labai gera.
Knygoje nagrinėjama tema yra apie Lietuvos žmonių patirtas istorines traumas: Holokaustas, Sovietų okupacija ir t.t. Mane visada domino, kodėl mažai kalbama apie psichologines problemas, su kuriomis susidūrė lagerių, gulagų, kankinimų ir t.t. žmonės. Štai ir gavau knygą, kurioje viskas paaiškinama, apie ką norėjau sužinoti.
Sužinojau daug dalykų, o svarbiausia buvo rašoma ir apie disociaciją, kurią pats patiriu dėl patirtų traumų vaikystėje. Ypatingai atkreipiau dėmesį į Sovietų tremtinius, nes mano prosenelės šeimą VOS neišvežė, tačiau jie spėjo laiku pabėgti kelioms valandoms iki rusų pasirodymo namuose. Taip buvo dėl to, nes mano prosenelės broliai buvo partizanai.. Jie buvo sugauti ir tardyti, o mano prosenelė eidavo į kalėjimą jiems nešti maisto ir susiūti suplėšytų drabužių. Užtai ir ją pačią tardė tris dienas. Laimei nekankino. Bet broliai buvo sušaudyti... Iš savo prosenelės girdėjau daugybę Antrojo pasaulinio karo nutikimų, kurie nutiko jai ir jos šeimai.
Kadangi esu baigęs visuomenės sveikatos mokslus, tai sudomino skyrius apie istorinių traumų padarinius visuomenės sveikatai.
Rekomenduoju perskaityti visiems. O ypač, kam patinka istorija ir psichologija.
Knygoje nagrinėjama tema yra apie Lietuvos žmonių patirtas istorines traumas: Holokaustas, Sovietų okupacija ir t.t. Mane visada domino, kodėl mažai kalbama apie psichologines problemas, su kuriomis susidūrė lagerių, gulagų, kankinimų ir t.t. žmonės. Štai ir gavau knygą, kurioje viskas paaiškinama, apie ką norėjau sužinoti.
Sužinojau daug dalykų, o svarbiausia buvo rašoma ir apie disociaciją, kurią pats patiriu dėl patirtų traumų vaikystėje. Ypatingai atkreipiau dėmesį į Sovietų tremtinius, nes mano prosenelės šeimą VOS neišvežė, tačiau jie spėjo laiku pabėgti kelioms valandoms iki rusų pasirodymo namuose. Taip buvo dėl to, nes mano prosenelės broliai buvo partizanai.. Jie buvo sugauti ir tardyti, o mano prosenelė eidavo į kalėjimą jiems nešti maisto ir susiūti suplėšytų drabužių. Užtai ir ją pačią tardė tris dienas. Laimei nekankino. Bet broliai buvo sušaudyti... Iš savo prosenelės girdėjau daugybę Antrojo pasaulinio karo nutikimų, kurie nutiko jai ir jos šeimai.
Kadangi esu baigęs visuomenės sveikatos mokslus, tai sudomino skyrius apie istorinių traumų padarinius visuomenės sveikatai.
Rekomenduoju perskaityti visiems. O ypač, kam patinka istorija ir psichologija.
August 9, 2021
Traumos psichologija ir padariniai visuomenei ir šaliai. Informaciją apie Lietuvos traumines patirtis (politines represijas, trėmimus, karą, okupacijas), jų eigą, gijimą, lyginau su savo žiniomis apie smurto artimoje aplinkoje specifiką. Potrauminis stresas patiriamas visais šiais atvejais (asmens ir visuomenės), autorė taip pat tai pabrėžia, kad gijimui po traumos būtinas visuomenės pripažinimas, stigmos mažinimas, pagalba, istorinė atmintis.
Psichikos sveikatos tema vis labiau, bet labai po truputį, žengia žingsnius. Laukiu, kai nebebus stigmos Lietuvoje ir galėsim kalbėti apie emocinius sunkumus ar depresiją. Kai pvz. pogimdyvinę depresiją psichinės sveikatos specialistai ir kiti medikai gebės identifikuoti ir specifiškai ją gydyti. O ką jau kalbėti apie labai įvairialypius traumų sukeltus sindromus.
Psichikos sveikatos tema vis labiau, bet labai po truputį, žengia žingsnius. Laukiu, kai nebebus stigmos Lietuvoje ir galėsim kalbėti apie emocinius sunkumus ar depresiją. Kai pvz. pogimdyvinę depresiją psichinės sveikatos specialistai ir kiti medikai gebės identifikuoti ir specifiškai ją gydyti. O ką jau kalbėti apie labai įvairialypius traumų sukeltus sindromus.
March 15, 2024
Jei rašyčiau nuodugniai kas patiko, būtų labai ilgas rašinėlis. Tiesiog labai labai gera knyga. Daug sužinojau apie save, geriau suprantu skirtingų kartų mentalitetą. Be galo aktuali knyga kiekvienam lietuviui ir kitų represuotų šalių gyventojams. Mes visi vis dar patiriame represijų padarinius, o vyresnės kartos dar labiau juos jaučia. Knyga gali padėti geriau suprasti vieniems kitus. Gaila neturėjau šios knygos daug anksčiau. Nuoširdžiai rekomenduoju.
December 5, 2022
Veikalas, kuris turėtų būti traukiamas į privalomų knygų sąrašus. Jeigu ne mokyklinius, tai bent jau padoraus žmogaus privalomų knygų sąrašus.
Nors tai ir mokslinė studija, bet joje tekstas lengvai kramtomas ir ne specialistams. Drąsiai teiktinas ir vyresnių klasių moksleiviams. Itin tinkamas integruotam mokymuisi šalia literatūros (Sruogos "Dievų miškas"), istorijos (pvz. Baliukevičiaus-Dzūko "Dienoraščio"), psichologijos (Frankl'o "Žmogus ieško prasmės") pamokų.
Tai veikalas padedantis suprasti save; kodėl esame tokie, kokie esame. Dalinai atsakomas klausimas į įspūdingą Lietuvos alkoholizmo ir savižudybių statistiką. Nagrinėjamos temos aktualios iki šiol, nors nuo pirmojo leidimo praėjo jau ~12 metų.
10/10. Rekomenduoju visiems.
Nors tai ir mokslinė studija, bet joje tekstas lengvai kramtomas ir ne specialistams. Drąsiai teiktinas ir vyresnių klasių moksleiviams. Itin tinkamas integruotam mokymuisi šalia literatūros (Sruogos "Dievų miškas"), istorijos (pvz. Baliukevičiaus-Dzūko "Dienoraščio"), psichologijos (Frankl'o "Žmogus ieško prasmės") pamokų.
Tai veikalas padedantis suprasti save; kodėl esame tokie, kokie esame. Dalinai atsakomas klausimas į įspūdingą Lietuvos alkoholizmo ir savižudybių statistiką. Nagrinėjamos temos aktualios iki šiol, nors nuo pirmojo leidimo praėjo jau ~12 metų.
10/10. Rekomenduoju visiems.
January 25, 2023
Aišku, puiki. Turbūt maksimaliai kiek skaitomas ir suprantamas galėtų būti mokslinis darbas - galėtum galvoti, kad populiarinimo knyga, jeigu ne šaltiniai, skliaustuose pridėti kone prie kiekvienos pastraipos.
Gal kažkiek norėtųsi dar daugiau gylio - knyga remiasi apibendrinimais, kokias traumas visuomenei paliko okupacijos, trėmimai, karai Afganistane ir kitur, kaip tai buvo priimama šeimose ir t.t. Sakyčiau, būtina paskaityti, nes lokalios kitos analizės nesu ir matęs.
Gal kažkiek norėtųsi dar daugiau gylio - knyga remiasi apibendrinimais, kokias traumas visuomenei paliko okupacijos, trėmimai, karai Afganistane ir kitur, kaip tai buvo priimama šeimose ir t.t. Sakyčiau, būtina paskaityti, nes lokalios kitos analizės nesu ir matęs.
February 1, 2024
Kaip ir tikėjausi, taip ir buvo - mano skonio
knyga. Perklausiau ją per vieną darbo dieną. Tikiu, kad klausysiu ją dar kartą. Kartais atrodo perklausai, kažką pasiimi iš knygos, o po kurio laiko vėl klausydamas knygą girdi visai kitomis ausimis ir supranti visai kitaip ne pirmąjį kartą ❤️
knyga. Perklausiau ją per vieną darbo dieną. Tikiu, kad klausysiu ją dar kartą. Kartais atrodo perklausai, kažką pasiimi iš knygos, o po kurio laiko vėl klausydamas knygą girdi visai kitomis ausimis ir supranti visai kitaip ne pirmąjį kartą ❤️
January 16, 2024
Kokia reikalinga knyga, apžvelgianti mūsų visuomenės kolektyvinių traumų mastą, istorijos patirčių kontekste. Tai ypač aktualiai skaitosi ir karo Ukrainoje fone.
Mąsčiau kaip vertinga, kad apskritai buvo tyrinėjamos traumos, po stiprių ir ilgą laiką trukusių emocinių, dažnai ir fizinių sukrėtimų ir kokį tai turi poveikį žmogaus sveikatai (pripažintas potrauminio streso sindromas, koncentracijos stovyklų sindromas ir kt.).
Skaitant knygą mano mintys pasisuko visai netikėta ir nesusijusia likme - to kirbančio klausimo nebepaleidau- man parūpo ar buvo kažkokioje valstybėje tiriama LGBTQ žmonių trauma (ne savęs suvokimo, atsiskleidimo ar priėmimo kontekste, bet dešimtmečiais gyvenant įstatymų užribyje, patiriant žeminantį elgesį, pastovų nesaugumą, dažnai ir artimųjų abejingą tylą ignoruojant šią temą.) Tokios krypties tyrimų ir įžvalgų neatradau. Jei studijuočiau psichologiją - imčiausi nagrinėti šią sritį: koks poveikis gyventi visuomenėje ir nesijausti jos dalimi, augti aplinkoje, kurios sukurti normatyvai tavo natūralią vidinę tapatybę ignoruoja, o kartais ir klasifikuoja kaip sutrikimą ar nusikaltimą? Juk iš esmės daug kriterijų indikuoja patiriamą traumą: situacija trunka ilgą laiką, kartais visą gyvenimą; susiduriama su neišvegiama bendruomenės griūtimi, kartais ir svarbių santykių netektimi; situacija tam tikromis aplinkybėmis kelia pavojų gyvybei; patiriama kitų žmonių pikta valia, žeidžianti asmeninį orumą; trūkinėja šeimos ryšiai kai turi slėpti sąvastį, nuo to sutrinka ir natūrali asmenybės raida; stresą patiriantis žmogus praktiškai neturi galimybių valdyti ar reikšmingai įtakoti situacijos eigos ar visuomenės nuostatų, o tą darydamas rizikuoja reputacija. Visuomenėje egzistuojančios vertybės įprastai padeda atgauti gyvenimo prasmės jausmą, tai terpė, kuri turi padėti traumuoto žmogaus išgijimui, o kas jei ta visuomenė tampa traumos faktoriumi?
Gyvenime matau kaip LGBTQ bendruomenė naudoja skirtingas reakcijas ir įveikas į ilgalaikį stresą- vieni jaučia bejėgystę, suicidines mintis, kažkas ir pasiduoda; kiti- susitaiko, prisitaiko ar net išsižada savasties; treti radikalėja, nebesuvaldo pykčio, lieja tulžį ant visų; ketvirti renkasi praktišką kelią- išvažiuoja ir t.t.. O kur dar psichofiziologinės reakcijos, kai nuolatos turi prisitaikyti, neišsiduoti, įveikti baimę, išlikti- savyje ir drauguose jų indikuoju ne vieną. Ir nors niekaip negaliu sugretinti sovietmečio režimo ar holokausto baisumų su seksualinės orientacijos tema, bet pats trauminis mechanizmas turi kažkokių paralelių. Tuo labiau, kad genocidas apėmė ne tik rasinį pagrindą, bet ir orientaciją. Jei pirmasis klausimas bent teisiškai yra spręstas, reguliuojamas, tai pastarasis vis dar stagnuoja ir kuria nesaugumą. Kol traumavimas neigiamas, tol nepripažįstami ir nukentėjusieji. Neįtvirtinamas teisingumas. Tiek daug skausmo atnešusios Širinskienės ir Co tikriausiai taip ir liks neįvertintos. Ar apskritai įvyks susitaikymo su visuomene momentas, jei visuomenėje nevyksta jokia sivirefleksija šiuo klausimu? Aš dažnai matau kaip žmonės nepajėgia mentalizuoti mano bendruomenės jausmų ir elementariai nesuvokia savo vaidmens.
Simboliškai pradėjus skaityti knygą Kovo 11-ąją (nepriklausomybės dieną), viduje veržėsi nuoskauda, beviltiškumas ir liūdesys su klausimu: ką jūs man padarėt? Kokią kainą moku aš? Kaip tai paveikė mano savivoką, savivertę ir kokių atnešė asmenybinių pokyčių?
Mąsčiau kaip vertinga, kad apskritai buvo tyrinėjamos traumos, po stiprių ir ilgą laiką trukusių emocinių, dažnai ir fizinių sukrėtimų ir kokį tai turi poveikį žmogaus sveikatai (pripažintas potrauminio streso sindromas, koncentracijos stovyklų sindromas ir kt.).
Skaitant knygą mano mintys pasisuko visai netikėta ir nesusijusia likme - to kirbančio klausimo nebepaleidau- man parūpo ar buvo kažkokioje valstybėje tiriama LGBTQ žmonių trauma (ne savęs suvokimo, atsiskleidimo ar priėmimo kontekste, bet dešimtmečiais gyvenant įstatymų užribyje, patiriant žeminantį elgesį, pastovų nesaugumą, dažnai ir artimųjų abejingą tylą ignoruojant šią temą.) Tokios krypties tyrimų ir įžvalgų neatradau. Jei studijuočiau psichologiją - imčiausi nagrinėti šią sritį: koks poveikis gyventi visuomenėje ir nesijausti jos dalimi, augti aplinkoje, kurios sukurti normatyvai tavo natūralią vidinę tapatybę ignoruoja, o kartais ir klasifikuoja kaip sutrikimą ar nusikaltimą? Juk iš esmės daug kriterijų indikuoja patiriamą traumą: situacija trunka ilgą laiką, kartais visą gyvenimą; susiduriama su neišvegiama bendruomenės griūtimi, kartais ir svarbių santykių netektimi; situacija tam tikromis aplinkybėmis kelia pavojų gyvybei; patiriama kitų žmonių pikta valia, žeidžianti asmeninį orumą; trūkinėja šeimos ryšiai kai turi slėpti sąvastį, nuo to sutrinka ir natūrali asmenybės raida; stresą patiriantis žmogus praktiškai neturi galimybių valdyti ar reikšmingai įtakoti situacijos eigos ar visuomenės nuostatų, o tą darydamas rizikuoja reputacija. Visuomenėje egzistuojančios vertybės įprastai padeda atgauti gyvenimo prasmės jausmą, tai terpė, kuri turi padėti traumuoto žmogaus išgijimui, o kas jei ta visuomenė tampa traumos faktoriumi?
Gyvenime matau kaip LGBTQ bendruomenė naudoja skirtingas reakcijas ir įveikas į ilgalaikį stresą- vieni jaučia bejėgystę, suicidines mintis, kažkas ir pasiduoda; kiti- susitaiko, prisitaiko ar net išsižada savasties; treti radikalėja, nebesuvaldo pykčio, lieja tulžį ant visų; ketvirti renkasi praktišką kelią- išvažiuoja ir t.t.. O kur dar psichofiziologinės reakcijos, kai nuolatos turi prisitaikyti, neišsiduoti, įveikti baimę, išlikti- savyje ir drauguose jų indikuoju ne vieną. Ir nors niekaip negaliu sugretinti sovietmečio režimo ar holokausto baisumų su seksualinės orientacijos tema, bet pats trauminis mechanizmas turi kažkokių paralelių. Tuo labiau, kad genocidas apėmė ne tik rasinį pagrindą, bet ir orientaciją. Jei pirmasis klausimas bent teisiškai yra spręstas, reguliuojamas, tai pastarasis vis dar stagnuoja ir kuria nesaugumą. Kol traumavimas neigiamas, tol nepripažįstami ir nukentėjusieji. Neįtvirtinamas teisingumas. Tiek daug skausmo atnešusios Širinskienės ir Co tikriausiai taip ir liks neįvertintos. Ar apskritai įvyks susitaikymo su visuomene momentas, jei visuomenėje nevyksta jokia sivirefleksija šiuo klausimu? Aš dažnai matau kaip žmonės nepajėgia mentalizuoti mano bendruomenės jausmų ir elementariai nesuvokia savo vaidmens.
Simboliškai pradėjus skaityti knygą Kovo 11-ąją (nepriklausomybės dieną), viduje veržėsi nuoskauda, beviltiškumas ir liūdesys su klausimu: ką jūs man padarėt? Kokią kainą moku aš? Kaip tai paveikė mano savivoką, savivertę ir kokių atnešė asmenybinių pokyčių?
May 3, 2023
Radau naudingų dalykų. Jeigu tai nebūtų pirmoji kolektyvines traumas tyrinėjanti knyga Lietuvoje, sakyčiau, kad jai trūksta pagrindimo tyrimais (ta prasme, koks yra realus poveikis represijas patyrusiems žmonėms/jų šeimoms); bet turint omeny, kad tai iš viso pirma tokia studija, informacijos gausa žavi - na, čia kaip visuomet - žmogus objektyviai reiškinius suvokia tik per palyginimą.
Kas buvo netikėta - kad skaitydama apie kolektyvines traumas grynai iš įdomumo, patyriau ir labai asmeninių suvokimų, kurie su knyga siejasi ne visai tiesiogiai. Tad buvo verta, buvo įdomu, kai kada skaitant smarkiai spaudė širdį. Visgi sunku skaityti apie žmogaus žiaurumą.
P.S. Dar labai smagu, kad knygoje daug dėmesio skirta bendrai traumų tyrinėjimo istorijai bei paaiškinimams, kas yra ir kaip veikia traumos.
Kas buvo netikėta - kad skaitydama apie kolektyvines traumas grynai iš įdomumo, patyriau ir labai asmeninių suvokimų, kurie su knyga siejasi ne visai tiesiogiai. Tad buvo verta, buvo įdomu, kai kada skaitant smarkiai spaudė širdį. Visgi sunku skaityti apie žmogaus žiaurumą.
P.S. Dar labai smagu, kad knygoje daug dėmesio skirta bendrai traumų tyrinėjimo istorijai bei paaiškinimams, kas yra ir kaip veikia traumos.
May 2, 2022
Puiki knyga. Paliečiantis knygos turinys - nuo mokslinių ir istorinių faktų, autorės ekspertinio vertinimo ir analizės, iki autentiškų traumas išgyvenusių žmonių liudijimų.
Nuostabios, širdį paliečiančios ir šokiruojančios ištraukos:
* Net paradoksalu - nukentėjusieji ne kartą yra pareiškę, kad “pykčio nelaiko”, kad yra atleidę skriaudėjams, kad net meldžiasi už juos, bet kad to atleidimo niekas net neprašė…
* Kaip jau žinome, Lietuvos žmonių patirtų represijų ypatumas - itin ilga jų trukmė. Pradžioje - įkalinimas ir tremtis, paskui - “liaudies priešo” gyvenimas okupuotame krašte. Trauminę patirtį reikėjo slėpti. Būti traumuotam buvo nusikaltimas. Aplinkiniai bijojo ir nenorėjo nieko apie tai girdėti.
* Žaizdos sunkiai gyja, kai nėra kaltų. Ir teisingumas lieka ateičiai. Vis prisimenu šeimą, grįžusią iš Sibiro - apgyvendino jų buvusiuose namuose, kampelyje, o namas priklauso žmonėms, kurie juos sovietams išdavė.
* Vaikai anksti sužino, kad viena gali galvoti, kita reikia sakyti ir taip elgtis. Namuose jie girdi viena, mokykloje ir viešumoje kita. Taigi nė viena šeima negalėjo sklandžiai, harmoningai ugdyti savo vaikų.
* Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjome prie prievartos režimo.
Nuostabios, širdį paliečiančios ir šokiruojančios ištraukos:
* Net paradoksalu - nukentėjusieji ne kartą yra pareiškę, kad “pykčio nelaiko”, kad yra atleidę skriaudėjams, kad net meldžiasi už juos, bet kad to atleidimo niekas net neprašė…
* Kaip jau žinome, Lietuvos žmonių patirtų represijų ypatumas - itin ilga jų trukmė. Pradžioje - įkalinimas ir tremtis, paskui - “liaudies priešo” gyvenimas okupuotame krašte. Trauminę patirtį reikėjo slėpti. Būti traumuotam buvo nusikaltimas. Aplinkiniai bijojo ir nenorėjo nieko apie tai girdėti.
* Žaizdos sunkiai gyja, kai nėra kaltų. Ir teisingumas lieka ateičiai. Vis prisimenu šeimą, grįžusią iš Sibiro - apgyvendino jų buvusiuose namuose, kampelyje, o namas priklauso žmonėms, kurie juos sovietams išdavė.
* Vaikai anksti sužino, kad viena gali galvoti, kita reikia sakyti ir taip elgtis. Namuose jie girdi viena, mokykloje ir viešumoje kita. Taigi nė viena šeima negalėjo sklandžiai, harmoningai ugdyti savo vaikų.
* Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjome prie prievartos režimo.
July 24, 2022
kai žiūrėjau Černobylio serialą, pradėjau sudarinėti sąrašą dalykų, ką reiškia būti priešingybe sovietams ir sovietizacijai - kaip būti antisovietu.
bendrauti atvirai ir drąsiai, mąstyti kritiškai ir žinoti, ko nori.
vertybių ir veiksmų vientisumas, seksualumas, gili atjauta.
laisvė, pirmiausia, yra vidinė.
tas kompulsyvus noras sukurti tarpą tarp jų ir savęs kyla iš n-tosios pykčio bangos, mąstant apie visą tą laikotarpį ir apie tai, ką jie mums visiems išties padarė. net ir netiesiogiai, per tėvus, senelius, per visą visuomenės struktūrą ir atmosferą. ta netiesioginė įtaka man rodosi bene svariausia, visi nematomi saitai, kurie sieja mane ir šitiek žmonių, kurių niekad nepažinosiu - kiek žmonių turėjo būti žeminti, kankinti ir nužudyti, kad galėčiau gyventi čia ir šitaip, kad galėčiau laisvai judėti per pasaulį. norisi gyventi ir už juos.
kalbant apie pačią knygą, vienas esminių momentų joje man yra faktas, kad vis dar nekalbam apie sovietizacijos poveikį visuomenei ir apie tai, kas nutiko, ir tai suprantama, kalbėti nesmagu, ir kas nesmagu, to vengi, juolab kad norisi kuo greičiau pabėgti nuo siaubo, nestabtelėjant jo perdėm analizuoti. bet siaubas vaikosi net ir neištrauktas į dienos šviesą. dėl to taip gera skaityt šitą knygą. norisi dar platesnės, gilesnės, garsesnės diskusijos.
"Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities."
bendrauti atvirai ir drąsiai, mąstyti kritiškai ir žinoti, ko nori.
vertybių ir veiksmų vientisumas, seksualumas, gili atjauta.
laisvė, pirmiausia, yra vidinė.
tas kompulsyvus noras sukurti tarpą tarp jų ir savęs kyla iš n-tosios pykčio bangos, mąstant apie visą tą laikotarpį ir apie tai, ką jie mums visiems išties padarė. net ir netiesiogiai, per tėvus, senelius, per visą visuomenės struktūrą ir atmosferą. ta netiesioginė įtaka man rodosi bene svariausia, visi nematomi saitai, kurie sieja mane ir šitiek žmonių, kurių niekad nepažinosiu - kiek žmonių turėjo būti žeminti, kankinti ir nužudyti, kad galėčiau gyventi čia ir šitaip, kad galėčiau laisvai judėti per pasaulį. norisi gyventi ir už juos.
kalbant apie pačią knygą, vienas esminių momentų joje man yra faktas, kad vis dar nekalbam apie sovietizacijos poveikį visuomenei ir apie tai, kas nutiko, ir tai suprantama, kalbėti nesmagu, ir kas nesmagu, to vengi, juolab kad norisi kuo greičiau pabėgti nuo siaubo, nestabtelėjant jo perdėm analizuoti. bet siaubas vaikosi net ir neištrauktas į dienos šviesą. dėl to taip gera skaityt šitą knygą. norisi dar platesnės, gilesnės, garsesnės diskusijos.
"Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities."
April 25, 2021
“Kol kas mūsų santykis su praeitimi yra silpnas ir veikiau reiškiasi kaip kultūriniai kompleksai. Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjome prie prievartos režimo. Visuomenėje tvyro tyla ir įtampa. Kartais ją pertraukia pykčio proveržiai arba irzlūs raginimai baigti pagaliau knaisiotis po tą praeitį. Kartais pateikiamas supaprastintas praeitį gražinantis požiūris. Tačiau nei toks požiūris, nei pasirodančios mokslinės studijos, nesukelia rimtesnės visuomeninės diskusijos.”
Ne veltui ši knyga buvo dar kartą skaitytojų prašymu perleista, nes labai tikėtina, jog pirmasis tiražas galėjo būti įdomus daugiau specialistams, tačiau šiandien šios temos tampa vis aktualesnės ir reikšmingesnės visai visuomenei. Ypatingai vertinant pastarųjų metų įvykius viešojoje erdvėje dė kai kurių asmenų ar įvykių įpaminklinimo, istorinių faktų interpretavimo ir tai, kad jau užaugo Nepriklausomybės karta, kuri visiškai kitaip suvokia istorinius įvykius. Ir manau, kad šią knygą visgi vertą papildyti jau atnaujintais duomenimis ir perleisti iš naujo. Ir dar didesniu tiražu.
“Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nukentėjusių labiau už mus, kad atsikovojo laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities. Sąžiningame visuomenės diskurse svarbūs visų balsai - istorikų, psichologų, filosofų, sociolofų, Bažnyčios, poltikų, žiniasklaidos, visų visuomenės grupių.”
Ne veltui ši knyga buvo dar kartą skaitytojų prašymu perleista, nes labai tikėtina, jog pirmasis tiražas galėjo būti įdomus daugiau specialistams, tačiau šiandien šios temos tampa vis aktualesnės ir reikšmingesnės visai visuomenei. Ypatingai vertinant pastarųjų metų įvykius viešojoje erdvėje dė kai kurių asmenų ar įvykių įpaminklinimo, istorinių faktų interpretavimo ir tai, kad jau užaugo Nepriklausomybės karta, kuri visiškai kitaip suvokia istorinius įvykius. Ir manau, kad šią knygą visgi vertą papildyti jau atnaujintais duomenimis ir perleisti iš naujo. Ir dar didesniu tiražu.
“Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvom bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nukentėjusių labiau už mus, kad atsikovojo laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišsilaisvinom iš praeities. Sąžiningame visuomenės diskurse svarbūs visų balsai - istorikų, psichologų, filosofų, sociolofų, Bažnyčios, poltikų, žiniasklaidos, visų visuomenės grupių.”
July 20, 2022
Niekada nebuvau istorijos mėgėja ir visų tų istorinių faktų žinovė. Tačiau vidiniu žmogaus pasauliu domiuosi senokai ir mane labai domina žmogaus psichologija kaip ir dvasinis pasaulis.
Šioje knygoje susijungia ir aiškiai bei glaustai pateikti sovietų ir nacių okupacijos istorijos faktai (kas man labai pagelbėjo), ir traumių bei gilių sukrėtimų poveikio analizė psichologiniu požiūriu. Knyga labai aktuali karo Ukrainoje kontekste, padeda labiau atjausti žmones, patiriančius karo siaubus ten, ir tuos, kurie gyvena čia pas mus, jau pabėgę iš savo šalies.
Knygoje minimos karo, okupacijų, tremties, holokausto, prievartos, emigracijos, negalėjimo palaidoti fiziškai savo artimųjų ir tinkamai palydėti ir išgedėti psichologinės traumos ir jų poveikis ateities kartoms. Dalijamasi liudijimų ištraukomis iš buvusių tremtinių, karių, partizanų ryšininkų. Knyga labai įtraukianti, nors ir rašoma apie skaudžius ir sudėtingus procesus.
Net ir neskaičius knygos yra aišku, kad karo, okupacijų ir įvairių represijų padariniai atsiliepia ilgam visom prasmėm žmonių ir šalies gyvenimui: traumuojami nekalti žmonės, vaikai, išgyvenusieji patiria kaltės jausmą žuvusiųjų atžvilgiu, žmonės save skandinasi priklausomybėse, griūva šalių ekonomikos. Tačiau faktai ir skaičiai, pateikti knygoje, verčia dar aiškiau suvokti visų tų įvykių pasekmių mastą. Labai labai rekomenduoju 👌
Šioje knygoje susijungia ir aiškiai bei glaustai pateikti sovietų ir nacių okupacijos istorijos faktai (kas man labai pagelbėjo), ir traumių bei gilių sukrėtimų poveikio analizė psichologiniu požiūriu. Knyga labai aktuali karo Ukrainoje kontekste, padeda labiau atjausti žmones, patiriančius karo siaubus ten, ir tuos, kurie gyvena čia pas mus, jau pabėgę iš savo šalies.
Knygoje minimos karo, okupacijų, tremties, holokausto, prievartos, emigracijos, negalėjimo palaidoti fiziškai savo artimųjų ir tinkamai palydėti ir išgedėti psichologinės traumos ir jų poveikis ateities kartoms. Dalijamasi liudijimų ištraukomis iš buvusių tremtinių, karių, partizanų ryšininkų. Knyga labai įtraukianti, nors ir rašoma apie skaudžius ir sudėtingus procesus.
Net ir neskaičius knygos yra aišku, kad karo, okupacijų ir įvairių represijų padariniai atsiliepia ilgam visom prasmėm žmonių ir šalies gyvenimui: traumuojami nekalti žmonės, vaikai, išgyvenusieji patiria kaltės jausmą žuvusiųjų atžvilgiu, žmonės save skandinasi priklausomybėse, griūva šalių ekonomikos. Tačiau faktai ir skaičiai, pateikti knygoje, verčia dar aiškiau suvokti visų tų įvykių pasekmių mastą. Labai labai rekomenduoju 👌
January 7, 2022
Seniai buvau skaičiusi tokį profesionalų mokslinį darbą, kuris būtų pritaikytas eiliniam skaitytojui. Visi faktai su šaltiniais, tačiau rašymo stilius įtraukiantis, tad nėra blankumo. Skaitant šią knygą pradedi apsvarstyti ir savo vietą istorijos vingiuose. Kur šiuo metu stovi pati. Ir ar dar jaučiasi tarybinis palikimas. Išties kiekvienam lietuviui ši knyga yra būtina perskaityti, nepriklausomai nuo amžiaus.
April 10, 2021
Negalėjau atsitraukti nuo šios knygis. Manau, šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas ir turėti ją savo bibliotekoje, o mokyklose ji turėtų būti įtraukta į privalomą literatūros sąrašą.
Būtų smagu, jei ši knyga turėtų savo tęsinį arba papildymą iš pastarojo dešimtmečio atliktų tyrimų ir padarytų mokslinių išvadų, autorės įžvalgų, ar kažkas nuo pirmo knygos leidimo pasikeitė į gerąją pusę.
Būtų smagu, jei ši knyga turėtų savo tęsinį arba papildymą iš pastarojo dešimtmečio atliktų tyrimų ir padarytų mokslinių išvadų, autorės įžvalgų, ar kažkas nuo pirmo knygos leidimo pasikeitė į gerąją pusę.
August 3, 2022
Verta skaityti ir naudinga knyga. Ne visai tokia, kokios tikėjausi - o tikėjausi kažko panašaus į "Bėgančios su vilkais" su daugybe puslapių atsiminimų ir liudijimų. Tai labiau mokslinis darbas su daug nuorodų į literatūrą. Knygos struktūra: Psichologinių traumų tyrinėjimo istorija (trauminė karo neurozėl Trauminė neurozė: organinė, psichologinė, moralinė; Nacių konclagerių ir Holokausto traumos; Vietnamo karo veteranai ir PTSS diagnozė), Psichologinė trauma ir jos padariniai (Kas yra psichologinė trauma; Potrauminiai sutrikimai; Sunkaus ilgalaikio traumavimo padariniai; Viktimizavimo ir stigmatizavimo problema), Kaip veikia trauma. Teoriniai modeliai (Teorinių apibendrinimų pradžia; Sunkaus laikotarpio traumavimo poveikis; Kolektyvinių traumų poveikis), Istorijos traumos (Pirmoji sovietų okupacija 1940-1941; Nacių okupacija 1941-1944; Antroji sovietų okupacija 1944-1990; Represijų šokas; Areštas, tardymai; Kalėjimuose, lageriuose, tremtyje; "Išėję negrįžti": priverstinė emigracija; Grįžimo trauma; "Areštuotas gedulas"; Okupuotieji), Traumos visuomeninio pripažinimo problema (Traumos pripažinimo problema psichotraumotalogijos istorijojoje; Kodėl vengiama pripažinti traumas ir jų padarinius; Komunistinio režimo traumų pripažinimo problema; Komunizmo nusikaltimų neigimo padariniai), Represijų poveikis represuotiesiems ir jų vaikams (Mėginiai įvertinti; Represijų poveikis; Traumų "perdavimas" kitoms kartoms; Represuotųjų vaikai), Istorinių traumų padariniai visuomenės sveikatai (Šeimos drama; Visuomenės sveikatos krizė; "Sovietinis mirtingumo modelis", "Mes pralaimėjome karą su girtuoklyste"; Savižudybės; Moralinė trauma), Traumos įveika (Kaip žmonės ištveria; Ar kiekvieną žmogų galima palaužti? Trauma kaip etiologinis reiškinys; Kas padeda nepalūžti; "Potrauminis augimas"; Visuomeninė traumos įveika). Knygoje pateikiamas išsamus literatūros sąrašas, tačiau pasigedau pavardžių rodyklės.
Ar būčiau tokią knygą skaičiusi anksčiau? Ko gero ne. Dabar suvokiu, kad užaugau konformistinėje terpėje - namie buvo pusę lūpų kalbama, griežtai draudžiant kalbėti išorėje, nuolatos kontroliuojant, kad neišsprūstų mintys. Nereaguoti, nutylėti, nesiginčyti, ne.... atimta sava nuomonė, iniciatyvos poreikis. Matyt todėl aš taip vengiu daryti sprendimus, leidžiu gyvenimui tekėti, įtikinėju save, kad "viskas išsispręs savaime taip, kaip reikia). Dabar, vykstant karui Ukrainoje, ko gero įdėmiausiai skaičiau apie išgyvenimą ir ištvėrimą, liūdnai suvokdama, kad augs nauja sužalotojų karta....
Kas baisu? Kad mes visi - seneliai mažiau, tėvai, mes ir mūsų vaikai yra traumuoti. Kad mes vargu ar galime užauginti naują, sveiką kartą. Kad sovietinė žmogaus žalojimo mašina nesustojo ir veikia visu pajėgumu ir kas žino ar kada sustos. Neradau, o gal ir nėra atsakymo į klausimą kodėl JIE tai daro - prievartauja, traumuoja, naikina, žlugdo. Kas TUO maitinasi? Kokia prasmė?
"<...> komunistinio bloko šalyse slaptumas, įtarumas ir melas suardė ryšius tarp kartų, sutrikdė normalų istorinės atminties perdavimą šeimose. Be to, dvigubas gyvenimas, paralyžiuota asmeninė iniciatyva, baimės atmosfera stipriai paveikė ir normalią asmenybės raidą. Depresyvumas ir įtarumas tapo įprastiniais prisitaikymo būdais. Žmonių santykiai buvo iškreipti ir šeimose, ir visuomenėje." (p. 151)
"Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai. Ar ne tos tuštumos ir vidinio nerimo genami jie smurtauja vieni prieš kitus, girti pašėlusiais greičiais laksto motociklais ir žūsta, skęsta vandens telkiniuose? Toks elgesys kartais primena chroniškai save žalojančių pacientų elgesį. Šie pacientai tyčia siekia sukelti sau fizinį skausmą, kad taip nuslopintų nepakeliamą psichologinį skausmą." (p. 183)
"Istorinės traumos nėra lengvai pamirštamos, nes jos neleidžia savęs pamiršti. Sugriauto tapatumo atkūrimas - nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Tai būtina skatinti. Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvome bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nekentėjusių labiau už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišlaisvinimo iš praeities." (p. 219)
Ar būčiau tokią knygą skaičiusi anksčiau? Ko gero ne. Dabar suvokiu, kad užaugau konformistinėje terpėje - namie buvo pusę lūpų kalbama, griežtai draudžiant kalbėti išorėje, nuolatos kontroliuojant, kad neišsprūstų mintys. Nereaguoti, nutylėti, nesiginčyti, ne.... atimta sava nuomonė, iniciatyvos poreikis. Matyt todėl aš taip vengiu daryti sprendimus, leidžiu gyvenimui tekėti, įtikinėju save, kad "viskas išsispręs savaime taip, kaip reikia). Dabar, vykstant karui Ukrainoje, ko gero įdėmiausiai skaičiau apie išgyvenimą ir ištvėrimą, liūdnai suvokdama, kad augs nauja sužalotojų karta....
Kas baisu? Kad mes visi - seneliai mažiau, tėvai, mes ir mūsų vaikai yra traumuoti. Kad mes vargu ar galime užauginti naują, sveiką kartą. Kad sovietinė žmogaus žalojimo mašina nesustojo ir veikia visu pajėgumu ir kas žino ar kada sustos. Neradau, o gal ir nėra atsakymo į klausimą kodėl JIE tai daro - prievartauja, traumuoja, naikina, žlugdo. Kas TUO maitinasi? Kokia prasmė?
"<...> komunistinio bloko šalyse slaptumas, įtarumas ir melas suardė ryšius tarp kartų, sutrikdė normalų istorinės atminties perdavimą šeimose. Be to, dvigubas gyvenimas, paralyžiuota asmeninė iniciatyva, baimės atmosfera stipriai paveikė ir normalią asmenybės raidą. Depresyvumas ir įtarumas tapo įprastiniais prisitaikymo būdais. Žmonių santykiai buvo iškreipti ir šeimose, ir visuomenėje." (p. 151)
"Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai. Ar ne tos tuštumos ir vidinio nerimo genami jie smurtauja vieni prieš kitus, girti pašėlusiais greičiais laksto motociklais ir žūsta, skęsta vandens telkiniuose? Toks elgesys kartais primena chroniškai save žalojančių pacientų elgesį. Šie pacientai tyčia siekia sukelti sau fizinį skausmą, kad taip nuslopintų nepakeliamą psichologinį skausmą." (p. 183)
"Istorinės traumos nėra lengvai pamirštamos, nes jos neleidžia savęs pamiršti. Sugriauto tapatumo atkūrimas - nelengvas procesas. Jis reikalauja skirtingos patirties visuomenės grupių sąžiningos diskusijos ir savianalizės. Tai būtina skatinti. Turime įvardyti ir susitaikyti su visais gyvenimo aspektais, pasakyti, kad buvome pažeminti, kad buvome bailiai, kad priešinomės, kad buvo drąsesnių už mus, kad nukentėjom, kad buvo nekentėjusių labiau už mus, kad atsikovojom laisvę, kad moraliai ir psichologiškai dar neišlaisvinimo iš praeities." (p. 219)
October 13, 2021
Stiprus autorės darbas, tyrinėjantis okupacijų poveikį žmonių psichologinei sveikatai.
Pirmi skyriai skirti traumos apibrėžimui - kas yra trauma, kokiomis sąlygomis ji patiriama, koks jos poveikis žmogui ir koks sveikimo procesas. Patyrinėjama istorija, kada atsirado potrauminio streso sutrikimo apibrėžimas ir kada jis buvo pripažintas sutrikimu apskritai. Toliau knygoje pereinama į Lietuvos okupacijų istoriją ir žmonių išgyvenimus, patirtus lageriuose ir tremtyje.
Kas mane sukrėtė ir apie ką aš niekada nepagalvojau yra tai, kad trauminės patirtys pasibaigus karui nepasibaigė. Žmonės grįžę iš koncentracijos stovyklų nerado artimųjų, nerado namų, viskas buvo kitaip negu paliko ar įsivaizdo grįžę rasiantys. Ir ypatingai skaudu turėjo būti grįžusiems iš tremties atgal į sovietinę santvarką. Santvarką, kurioje tremtiniai negalėjo pasakoti apie tai, kas juos ištiko. Santvarką, kuri pasibaigus karui tęsėsi toliau ir nebuvo pripažinta nuskaltimu prieš žmoniją. Žmonės negalėjo tvarkytis su traumos padariniais, juos išgyventi, negalėjo sveikti - viskas tiesiog tęsėsi.
Taip pat knygos pabaigoje yra skyrius apie sovietinį mentalitetą. Naudojau šitą terminą ne kartą, bet niekada iš tikrųjų nuoširdžiai nesusimąsčiau, kaip totalitarinis rėžimas žaloja visus po juo gyvenančius.
Apibendrinant - tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems. Ji yra labai konkreti, tokia koncentruota informacija, kurią skaitant kyla tas pats retorinis klausimas, kaip ir knygos pavadinimas - ka jie mums padarė?
Pirmi skyriai skirti traumos apibrėžimui - kas yra trauma, kokiomis sąlygomis ji patiriama, koks jos poveikis žmogui ir koks sveikimo procesas. Patyrinėjama istorija, kada atsirado potrauminio streso sutrikimo apibrėžimas ir kada jis buvo pripažintas sutrikimu apskritai. Toliau knygoje pereinama į Lietuvos okupacijų istoriją ir žmonių išgyvenimus, patirtus lageriuose ir tremtyje.
Kas mane sukrėtė ir apie ką aš niekada nepagalvojau yra tai, kad trauminės patirtys pasibaigus karui nepasibaigė. Žmonės grįžę iš koncentracijos stovyklų nerado artimųjų, nerado namų, viskas buvo kitaip negu paliko ar įsivaizdo grįžę rasiantys. Ir ypatingai skaudu turėjo būti grįžusiems iš tremties atgal į sovietinę santvarką. Santvarką, kurioje tremtiniai negalėjo pasakoti apie tai, kas juos ištiko. Santvarką, kuri pasibaigus karui tęsėsi toliau ir nebuvo pripažinta nuskaltimu prieš žmoniją. Žmonės negalėjo tvarkytis su traumos padariniais, juos išgyventi, negalėjo sveikti - viskas tiesiog tęsėsi.
Taip pat knygos pabaigoje yra skyrius apie sovietinį mentalitetą. Naudojau šitą terminą ne kartą, bet niekada iš tikrųjų nuoširdžiai nesusimąsčiau, kaip totalitarinis rėžimas žaloja visus po juo gyvenančius.
Apibendrinant - tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems. Ji yra labai konkreti, tokia koncentruota informacija, kurią skaitant kyla tas pats retorinis klausimas, kaip ir knygos pavadinimas - ka jie mums padarė?
December 23, 2018
„Kaip individuali trauma yra normalios gyvenimo tėkmės pertrūkis, taip ir kolektyvinė trauma sutrikdo visuomenės atminties tęstinumą ir istorinės atminties perdavimą iš kartos į kartą, ryšius tarp šeimos ir visuomenės, tarp atskirų visuomenės grupių, tarp kartų.“ (p. 73)
Apie traumuojančią istoriją: „Tokia trauma trunka ilgai, ji pasireiškia įvairiais lygmenimis – ir individo asmeniniame, ir socialiniame gyvenime, gali trukti visą žmogaus amžių ir prasidėti dar iki jam gimstant“. (p. 162)
„1990–2000 metais Vidurio ir Rytų Europos regioną ištiko precedento neturinti visuomenės sveikatos krizė. Per šį dešimtmetį čia mirė 4 milijonais daugiau žmonių, negu galėjo būti pagal vyraujančias mirtingumo tendencijas. Taip pat labai pablogėjo daugelio žmonių gyvenimo kokybė ir sveikatos būklė Labiausiai ši epidemija paplito Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiose valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje), o mažiausiai – Slovėnijoje ir Čekijoje. Šias tendencijas išanalizavę tyrėjai (…) nustatė, kad tokios krizės svarbiausia priežastis – užsitęsęs psichosocialinis stresas. Gyventi naujomis ekonominės ir politinės santvarkos sąlygomis visuomenės nariams prireikė tam tikrų savybių ir įgūdžių, kuriuos totalitarinis režimas kaip tik siekė sunaikinti. Žmonės stokojo iniciatyvos, savarankiškumo, psichologinio atsparumo, todėl į iššūkius, į pokyčių sukeltą stresą daugelis reagavo destruktyviai.“ (p. 165)
„Kol kas mūsų santykis su praeitim yra silpnas ir veikiau reiškiasi kaip kultūriniai kompleksai. Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjo prie prievartos režimo. (…) Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai.“ (p. 180)
Apie traumuojančią istoriją: „Tokia trauma trunka ilgai, ji pasireiškia įvairiais lygmenimis – ir individo asmeniniame, ir socialiniame gyvenime, gali trukti visą žmogaus amžių ir prasidėti dar iki jam gimstant“. (p. 162)
„1990–2000 metais Vidurio ir Rytų Europos regioną ištiko precedento neturinti visuomenės sveikatos krizė. Per šį dešimtmetį čia mirė 4 milijonais daugiau žmonių, negu galėjo būti pagal vyraujančias mirtingumo tendencijas. Taip pat labai pablogėjo daugelio žmonių gyvenimo kokybė ir sveikatos būklė Labiausiai ši epidemija paplito Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiose valstybėse (tarp jų ir Lietuvoje), o mažiausiai – Slovėnijoje ir Čekijoje. Šias tendencijas išanalizavę tyrėjai (…) nustatė, kad tokios krizės svarbiausia priežastis – užsitęsęs psichosocialinis stresas. Gyventi naujomis ekonominės ir politinės santvarkos sąlygomis visuomenės nariams prireikė tam tikrų savybių ir įgūdžių, kuriuos totalitarinis režimas kaip tik siekė sunaikinti. Žmonės stokojo iniciatyvos, savarankiškumo, psichologinio atsparumo, todėl į iššūkius, į pokyčių sukeltą stresą daugelis reagavo destruktyviai.“ (p. 165)
„Kol kas mūsų santykis su praeitim yra silpnas ir veikiau reiškiasi kaip kultūriniai kompleksai. Mes neapmąstėme savo praeities kaip laisvi ir brandūs žmonės. Mes nemokame apie tai ramiai kalbėtis. Turbūt sunku pripažinti, kad buvome pažeminti, patyrėme prievartą, bet taip pat ir prisidėjo prie prievartos režimo. (…) Nesugebėję apmąstyti savo praeities, nedaug ką perdavėme ir vaikų kartai.“ (p. 180)
June 30, 2021
Puiki ir reikalinga knyga. Norėtųsi, kad kuo daugiau lietuvių ją perskaitytų. Kas galbūt kai kuriems būtų įžanga į mūsų, kaip tautos, patirties refleksiją.
Pati knyga yra panoraminė apžvalga. Puikiai tinka pirmam susipažinimui su tema. Turėtų būti gan lengva skaityti ir specifinių žinių neturinčiam skaitytojui.
Jei būčiau skaičiusi ne perleistą leidimą, įvertinčiau 5 žvaigždutėmis. Dabar, visgi apmaudu, kad be šiam leidimui parašytos pratarmės daugiau nieko papildomai nepadaryta. Tikrai yra vietų, kur jau galima padaryti korekcijas ties tam tikrais politiniais faktais (kurie jau pasikeitę), galbūt įterpti kokių naujų tyrimų rezultatų, ar galų gale bent pastraipėlę pridėti apie tai, kokie pokyčiai per 12 metų nuo pirmosios laidos.
Pati knyga yra panoraminė apžvalga. Puikiai tinka pirmam susipažinimui su tema. Turėtų būti gan lengva skaityti ir specifinių žinių neturinčiam skaitytojui.
Jei būčiau skaičiusi ne perleistą leidimą, įvertinčiau 5 žvaigždutėmis. Dabar, visgi apmaudu, kad be šiam leidimui parašytos pratarmės daugiau nieko papildomai nepadaryta. Tikrai yra vietų, kur jau galima padaryti korekcijas ties tam tikrais politiniais faktais (kurie jau pasikeitę), galbūt įterpti kokių naujų tyrimų rezultatų, ar galų gale bent pastraipėlę pridėti apie tai, kokie pokyčiai per 12 metų nuo pirmosios laidos.
July 6, 2023
,,Ne mažiau svarbus klausimas, kaip žmonės tai ištveria, ne tik nepalūžta, bet kartais net ir jaučiasi dvasiškai sustiprėję."
December 31, 2023
Šią knygą svarbu perskaityti tam, kad suprastume, jog patirtų okupacijų žiaurumų išgyjimas priklauso nuo to, kaip atvirai kalbėsime, prisiminsime ir iškentėsime praeities skaudulius.
May 3, 2024
Gan akademiškai parašyta, bet nepaisant to, viena iš būtinų knygų lietuvio lentynoje.
June 13, 2023
Gyvenam laikais, kai turbūt kaip niekada populiari traumų tema. Įsigalėjęs kažkoks iškreiptas noras būti traumuotu ir kiekvieną gyvenimo šūdniekį (atsiprašau) įvardyti kaip traumą, taip kartu devalvuojant šią sąvoką. Tai vienas iš aspektų, kodėl verta paskaityti šią knygą – pasidaro labai aišku, kas yra toji trauma. Ir tai, kad sunkios gyvenimo patirtys nelygu traumai.
Vis dėlto, knygoje aprašyti XX a. Lietuvos istorijos įvykiai – viena kitą keičiančios okupacijos, represijos, trėmimai – daugumai juos išgyvenusių žmonių paliko tikrų tikriausias traumas. Tokias, kad jų paliktas žaizdas, kaip tauta, laižomės iki šiol. Net jei mano karta tiesiogiai nepatyrė sovietinės okupacijos ir viso jos atsinešto „gėrio“, turime tėvus, senelius, kuriems teko tą išgyventi. O šių patirčių šleifą mes jaučiame iki šiol.
Knyga padėjo geriau suprasti artimuosius, kurie susidūrė su tremtimi ir kitu komunistiniu briedu. Taip pat tuos, kurie per visą gyvenimą negavo progos atsisveikinti su į partizaninį karą išėjusiais, o vėliau, nežinia kur (tualeto duobejė? pelkėje? šulinyje?) sovietų sumestais ir užkastais broliais. Tik suaugus suvokiu, kaip žiauru yra visą gyvenimą negalėti deramai užbaigti gedėjimo proceso, sudalyvauti religinėse apeigose, aplankyti laidojimo vietos, apskritai nežinoti, kur yra kūnas.
Skaitydama vis pagalvodavau apie ukrainiečius ir kokią įtaką karas padarys ne tik šios, bet ir ateities kartų žmonių psichikai. Norisi tikėti, kad mes galėsim padėti jiems greičiau atsigauti bent jau pripažindami jų traumą, aiškiai atskirdami agresorių nuo aukos ir priversdami rusus pagaliau prisiimti atsakomybę už vykdomą karą. Nes kai aukos trauma nėra pripažįstama, susigyventi praktiškai neįmanoma – taip ir liekama pakibus limbo būsenoje.
Vis dėlto, knygoje aprašyti XX a. Lietuvos istorijos įvykiai – viena kitą keičiančios okupacijos, represijos, trėmimai – daugumai juos išgyvenusių žmonių paliko tikrų tikriausias traumas. Tokias, kad jų paliktas žaizdas, kaip tauta, laižomės iki šiol. Net jei mano karta tiesiogiai nepatyrė sovietinės okupacijos ir viso jos atsinešto „gėrio“, turime tėvus, senelius, kuriems teko tą išgyventi. O šių patirčių šleifą mes jaučiame iki šiol.
Knyga padėjo geriau suprasti artimuosius, kurie susidūrė su tremtimi ir kitu komunistiniu briedu. Taip pat tuos, kurie per visą gyvenimą negavo progos atsisveikinti su į partizaninį karą išėjusiais, o vėliau, nežinia kur (tualeto duobejė? pelkėje? šulinyje?) sovietų sumestais ir užkastais broliais. Tik suaugus suvokiu, kaip žiauru yra visą gyvenimą negalėti deramai užbaigti gedėjimo proceso, sudalyvauti religinėse apeigose, aplankyti laidojimo vietos, apskritai nežinoti, kur yra kūnas.
Skaitydama vis pagalvodavau apie ukrainiečius ir kokią įtaką karas padarys ne tik šios, bet ir ateities kartų žmonių psichikai. Norisi tikėti, kad mes galėsim padėti jiems greičiau atsigauti bent jau pripažindami jų traumą, aiškiai atskirdami agresorių nuo aukos ir priversdami rusus pagaliau prisiimti atsakomybę už vykdomą karą. Nes kai aukos trauma nėra pripažįstama, susigyventi praktiškai neįmanoma – taip ir liekama pakibus limbo būsenoje.
July 24, 2023
Išties informatyvi knyga, jei mažai domiesi psichologija ir istorija. Kadangi aš kartais mėgstu žiūrėti video šių mokslų temomis, didžioji dalis pateiktos informacijos man jau buvo žinoma. Negaliu sakyti, jog visiškai nieko naujo nesužinojau. Buvo įdomių faktų, duomenų, vietomis vertė susimąstyti apie sovietmečio įtaką mano šeimai. Taip pat domina ar yra naujų tyrimų šia tema ir kaip (jei) pasikeitė situacija Lietuvoje nuo pirmojo knygos leidimo.
Jei dar ateityje perleis ar papildys šią knygą, prašau leidėjų/rašytojos pakeiskit keletą terminų, kaip „suicidinės mintys“ ir „incestas“, į lietuviškesnius. Asmeniškai, man jie visiškai nesiskaito.
Jei dar ateityje perleis ar papildys šią knygą, prašau leidėjų/rašytojos pakeiskit keletą terminų, kaip „suicidinės mintys“ ir „incestas“, į lietuviškesnius. Asmeniškai, man jie visiškai nesiskaito.
Displaying 1 - 30 of 95 reviews