Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
 1913 m. Afrikos padalijimas: Belgijos kolonijos nuspalvintos geltonai, Britų imperijos – rožine spalva, Prancūzijos – mėlynai, Vokietijoa – turkio spalva, Italijos – žaliai, Portugalijos – purpurine spalva, Ispanijos – alyvų. Afrikos padalijimas, dar vadinamas Afrikos užkariavimu, buvo septynių Vakarų Europos valstybių įvykdyta invazija, aneksija, padalijimas ir kolonizavimas didžiojoje Afrikos žemyno dalyje per trumpą laiko tarpą (1881–1914 m.), žinomą kaip Naujojo imperializmo laikotarpis. 1870 m. europiečiai formaliai kontroliavo 10 % Afrikos žemyno, o 1914 m. – jau beveik 90 %. Nekolonizuotos liko tik Etiopija (vadinta Abisinija) ir Liberija, nors vėliau Etiopiją užpuls ir penkerius metus, nuo 1936 iki 1941 m., okupuos Italijos karalystė. Paprastai Afrikos padalijimo pradžia laikoma 1884 m. Berlyno konferencija, reglamentavusi Europos kolonizaciją ir prekybą Afrikoje. Paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje Europos žemyno imperijų viduje buvo daug nesutarimų ir neramumų, dėl to Afrikos žemynas buvo pasidalintas be karų tarp kolonizuojančių Europos tautų. Pačioje XIX a. pab. pereita nuo taip vadinamo „neformalaus imperializmo“ – karinės įtakos ir ekonominio dominavimo – prie tiesioginio valdymo. Afriką Vakarų Europos valstybės kolonizavo dėl šių dingsčių: norėdamos „civilizuoti“ žemyną („baltųjų našta“ nešti civilizaciją), siekdamos išnaikinti ar suvaldyti žemyne paplitusias ligas ir norėdamos užtikrinti, kad paisoma vergijos draudimo. Vis dėlto pagrindinėmis priežastimis galima laikyti Vakarų Europos valstybių norą naudoti kolonijas kaip svertą konkuruojant vienai su kita ir patogus priėjimas prie specifinių medžiagų – dramblio kaulo, gumos, palmių aliejaus, kakavos, deimantų, arbatos ir aliuminio. |
lapkričio 2 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Sokratas (gr. Σωκράτης; 469 m. pr. m. e. Alopekėje, netoli Atėnų – 399 m. pr. m. e. Atėnuose) – senovės graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose. Vienas žymiausių pasaulio filosofų. Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, mokėsi pas Anaksagorą. Išmoko ir skulptoriaus amato, bet skulptoriumi nedirbo, atsidėjo filosofijai, todėl gyveno skurdžiai. Sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Per Peloponeso karą kovėsi Poteidajos, Amfipolio ir Delijo mūšiuose, Poteidajos mūšyje išgelbėjo gyvybę kilmingam atėniečiui Alkibiadui. Aktyviai dalyvavo Atėnų visuomeniniame gyvenime, teismų, komisijų, tarybų darbe, bet užimti aukštas politines pareigas atsisakydavo. Buvo principingas, nepaperkamas, mėgiamas kilmingų atėniečių jaunuomenės. Oficialiai apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti. Žlugdė draugų pastangas išgelbėti jį iš kalėjimo, savo mirtimi norėjo parodyti, jog įstatymams būtina paklusti, net jei nuosprendis neteisingas. Mirė ryžtingai išgėręs nuodų taurę. Buvo vedęs Ksantipę, turėjo tris sūnus. Pasak antikinių šaltinių, Sokratas buvęs bjaurios išvaizdos, panašus į sileną – kresnas, pilvotas, storasprandis, išsprogusiomis akimis, riesta nosimi, didele burna ir storomis lūpomis, nuplikęs, vaikščiodavo vargingai apsirengęs, basomis. Amžininkai stebėjęsi, kad jo išvaizda neatitinka „sielos grožio“. Jo bjauri figūra vaizduota karikatūrose (Aristofano „Debesyse“). Išliko daug Sokrato portreto kopijų: galva pagal amžininko skulptūrą Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje, pagal ją Lisipo jau po Sokrato mirties sukurtas portretas (romėnų kopija) Nacionaliniame romėnų muziejuje, biustas Vatikane, statulėlė Britų muziejuje. Šios savaitės iniciatyva yra Antika. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
